Būtent žmonės, sutikti Valensijoje, padarė didžiausią įspūdį – svečioje šalyje sulaukusi tiek daug nuoširdaus dėmesio ir rūpesčio, mintyse juos pavadinau savo angelais. Ir tai buvo ne tik ispanai. Nepatikėsite – lietuviai ir latviai.

Pirmąjį angeliuką sutikau lėktuve. Vilnietė anglų kalbos mokytoja Janina skrido į Valensiją praleisti šaltojo sezono, nes ten turi butą. „Sėdžiu kur nors saulės atokaitoje ir nuotoliniu būdu mokau savo mokinius. Be saulės negaliu gyventi, apima liūdesys, skauda sąnarius. Geras jausmas – dirbti, ir ilsėtis kartu“,- džiaugėsi Janina. Moteris sakė butą įsigijusi dar gerokai prieš pandemiją, tuomet ir kainos dar buvusios mažesnės, ir buvęs patogus tiesioginis skrydis iš Vilniaus. Dabar tenka iš Vilniaus skristi iki Rygos, po to jau pirmyn į Valensiją. „Pavargstu oro uostuose, nes jau ir amželis nebe tas, bet Valensijoje atsigaunu“,- pasakojo vilnietė.  

Nors jos butas prie jūros, Janina sakėsi niekam savo atostogų būsto nenuomojanti. Net ir dėl to, kad atsipirktų vis augantys būsto išlaikymo kaštai. Skrendame virš įspūdingos statinių komplekso – Janina pasiūlo apsikeisti vietomis lėktuve, kad, būdama prie lango, galėčiau iš paukščio skrydžio nufotografuoti šį šiuolaikinės architektūros šedevrą – Mokslo ir meno miestą, kuris toli garsina Valensiją. Išvardinusi ką būtina aplankyti mieste, jau nusileidus oro uoste, Janina neprašyta palydi prie metro kasos, padeda nusipirkti gerą, ne vienkartinį metro bilietą, įsodina į reikiamą traukinį, pati nuvažiuoja kitu. Prieš tai šiltai atsisveikiname, palinkėjusios viena kitai sėkmės.

Traukinyje į laisvas vietas šalia manęs klestelėjo dvi simpatiškos latvės. Tai buvo mano dar du angelai – Karolina ir Ilzė, o mums tarpusavyje linksmai sušnekus ir susipažinus  – prisijungė ir trečias angelas  – rygietis verslininkas Janas. Su viena iš latvių – Karolina, jau buvome oro uoste persimetę keliomis linksmomis frazėmis – maždaug, ar ne mus su Janina ji pasitinkanti, nes savo aukštu ūgiu ir įdėmiu žvilgsniu išsiskyrė iš laukiančiųjų minios. „Ne jus šį kartą, bet gal kitą kartą“,- šmaikščiai lietuviškai atsakė Karolina, ir mes į tai reagavome, kad labai smagu tolimoje šalyje sutikti savo „broliukus“. Taip trijų „broliukų“ apsuptyje ir atvykau į Valensiją.  Lyg būtume pažįstami šimtą metų, taip visi užsiplepėjome, kad vos nepravažiavome mums visiems (koks sutapimas!)  – reikalingos tos pačios metro stotelės senamiestyje.

Išlipus iš traukinio paradui vadovavo Karolina, Valensijoje gyvenanti ir dirbanti jau ne vienerius metus. Oro uoste ji pasitiko į svečius atvykusią savo draugę ir kolegę Ilzę, nes abi darbuojasi grožio paslaugų sektoriuje. Janas atvažiavo nusipirkti buto, aš – į mokslus universitete pagal mainų programą. Dar važiuojant Karolina mums suteikė begalę vertingos informacijos, ką ir kaip pamatyti Valensijoje.  Su visa kompanija sugužėjom ir į tabako parduotuvę - ne tabako, bet bilietų transportui pirkti. Karolina išrinko man patį geriausią variantą ne vienam važiavimui - nemokėdama ispanų kalbos, pati kažin ar tokį būčiau nusipirkusi. Bilietas buvo perkamas tik man, visa kompanija draugiškai laukė. Janas džentelmeniškai nešė mano lagaminą.

Gražioje senamiesčio aikštėje pasidarėme bendrą kompanijos asmenukę, apsikeitėme telefonų numeriais, tarėmės dar susitikti. „Kam nors papasakotume, nepatikėtų, kad galima taip susidraugauti vos per vieną valandą“,- juokėmės ir stebėjomės visi.  Atsisveikinę patraukėme kas sau: mes su Janu į savo viešbučius, Karolina su Ilze – į geležinkelio stotį, iš kurios išvyko į priemiesčio miestelį prie jūros – jame gyvena Karolina.

Nelabai tikėjau, kad dar susitiksime. Tačiau man pasisekė – su visais trimis dar kartą pasimatėme.  Jau kitą dieną Karolina pakvietė važiuoti kartu į menų ir mokslo miestą su akvariumu,  kuris savo architektūra atrodė kaip ne iš šios planetos, ir mus su Ilze tiesiog pritrenkė. Norėjom fotografuotis ant kiekvieno kampo. Įdomiai ir smagiai praleidome visą laisvą popietę kaip senos geros draugės.  Atsisveikinant Karolina apkabino ir pasakė: „Jeigu kada dar būsi Valensijoje, prasinešk, esi čia laukiama“.

Janą susitikau Valensijos oro uoste jau pakeliui namo. Gėrėme kavą, kalbėdamiesi vienas kitam padėjom „užmušti“ laiką, nes lėktuvas į Rygą gerą valandą vėlavo.  Iš jo sužinojau daug įdomaus apie ispanų gyvenimo būdą, nekilnojamojo turto sektoriaus peripetijas.

Rygietis papasakojo, kad nekilnojamojo turto kainos Valensijoje kyla lyg ant mielių, nes plūstelėjo naujų pirkėjų banga – ukrainiečiai ir rusai.  Esant tokiai paklausai, ispanai nuolat keičia nuomonę dėl kainos. Nieko nestebina, kad kaina staiga gali šoktelėti net 20-30 tūkst. eurų. Norint nusipirkti butą, pirmiau reikia atsidaryti sąskaitą Ispanijos banke ir kreiptis į vietinę nekilnojamojo turto agentūrą.  Beje, Valensijos oro uosto vienoje parduotuvių sutikau lietuvę Klaudiją, dirbančią pardavėja. Ji papasakojo, kad su vyru ir dviem vaikučiais Valensijoje gyvena jau ne vienerius metus, anot jos, viskas yra puiku, vaikams geros sąlygos, ir atlyginimų viskam pakanka. Tik svajonė įsigyti nuosavą būstą vis tolstanti dėl kylančių kainų.

Atsidaryti sąskaitą Ispanijos banke nėra paprasta, ispanai tikrina pinigų kilmę, pirkėjų iš Rytų Europos kapitalo nelaiko patikimu. Janas praleido banke 5 valandas, kol įveikė visas procedūras ir pagaliau atsidarė sąskaitą. Jam taip ir nepavyko nusipirkti nusižiūrėto buto, nes pardavėjas pakeitė kainą, tačiau latvis verslininkas žada bandyti laimę dar kartą. Tik šįkart bus apdairesnis, kreipsis į agentūrą, kad vėl nebūtų suvedžiotas pardavėjo.

Mudu su Janu nesustojom šnekėtis ir lėktuve, dar jis išmokė naudotis gera anglų kalbos mokymosi programėle, tad nė nepajutome, kaip parlėkėme į snieguose paskendusią Rygą.

Dabar gatvėje išgirdusi latviškai kalbant, net atsisuku – gal tai jie, mano šaunieji bičiuliai? Kas žino, gal likimas ar tolimi keliai keleliai vėl kada nors mus suves. Latvius iki tol labai mylėjau, o dabar - trigubai stipriau.

Be jokios abejonės kitas meilės objektas – ispanai. Viešbutyje pasitiko šiltos šypsenos, o jeigu dar taikliai pajuokauji – užsimezga artimesnis ryšis – ispanai pasiruošę padėti visais klausimais.  Pirmąjį vakarą, nors ir sutemo, ir jautėsi stiprus nuovargis dėl miego trūkumo kelionėje, vis vien išėjau pasižvalgyti į miestą. Ir nė nepastebėjau, kaip nuėjau 10 kilometrų grožėdamasi naktinio miesto vaizdais.  Miestas nustebino švara ir tvarka, gatvės net blizga, jokių šiukšlių, namai sutvarkyti, augalai prižiūrimi.

Paskendau šurmuliuojančioje žmonių minioje – visur virė gyvenimas:  parduotuvės ir kavinės buvo pilnos įvairaus amžiaus miestelėnų ir atvykėlių. Ypač jautėsi artėjančių Kalėdų džiugesys, iš parduotuvių žmonės nešėsi dovanėlių maišelius. Ispanai labai mėgsta loterijos bilietus, net atskirai juos gatvėje pardavinėja specialiuose kioskeliuose. Iš kavinių sklido malonūs kvapai – vienoje jų ir paragavau tradicinio ispanų patiekalo – paelijos su vištiena (ryžiai, daržovės, mėsa). Skanu!

Atkreipiau dėmesį, kad gatvėse vaikšto daug rūkančių žmonių, į akis ypač krenta rūkančios vyresnio amžiaus moterys.  Vėliau sužinojau, kad ispanai mėgsta patraukti ir „žolės”, rūkomų kanapių kvapas esą tvyro kai kuriuose parkuose. Esą jei nori sutvarkyti greičiau kokius nors reikalus, pasiūlyk ispanui „žolės” suktinę.

Valensija atrodė saugi vaikštant vienai net vėlų vakarą. Bet buvo momentų, kada atkreipiau dėmesį į saugumą. Judrioje aikštėje esančioje kavinėje trumpam ant stalo padėjau telefoną. Praeidamas padavėjas perspėjo, kad geriau jį laikyčiau rankinėje. Nusikalstamumo statistika Valensijoje nesidomėjau, bet to vieno mažo perspėjimo užteko tapti budresnei. Mieste gyvena ne vien ispanai – vietos publika labai marga.

Kitą rytą išskubėjau į Valensijos katalikiškąjį universitetą. Tai buvo pagrindinis mano kelionės tikslas - pirmą kartą išbandžiau „Erasmus“  mobiliąją mainų programą: kaip Klaipėdos universiteto dėstytoja atvykau semtis patirties komunikacijos srityje.

Valensijos katalikiškasis universitetas yra vienas aktyviausių „Erasmus“ dalyvių Europoje, mielai priimančių pasimokyti studentus, dėstytojus. Moksliniai darbuotojai noriai kviečiami čia ir dėstyti. Šio universiteto durys atviros akademinės visuomenės nariams iš bet kokios šalies, kurios dalyvauja „Erasmus“ programoje. Klaipėdoje valensiečiai irgi yra dažni svečiai.

Kol radau universitetą, kuris buvo vos už kelių kilometrų nuo viešbučio, truputį „paplaukiojau“ klaidžiomis senamiesčio gatvelėmis, nors ėjau įsijungusi telefono navigaciją. Teko paieškoti ir manęs laukusios profesorės Inmaculados, nes dėl remonto, apie kurį nežinojau, ji su savo studentais buvo išsikrausčiusi į kitą pastatą.  Vienas studentas ir atvedė mane pas profesorę, paslaugiai palydėjęs iki pat durų.

Baiminausi, kaip dėl prastos anglų kalbos pavyks dalyvauti mokymuose .  „Be problemų, miela Jolanta, jūsų žinių mums susikalbėti užteks", - nuramino profesorė Inmaculada. Ji juokaudama pridūrė, jog jos vardas išvertus iš ispanų kalbos reiškia „nepriekaištingoji", tad jokių priekaištų aš nesulauksiu. Su gerbiama profesore mudvi linksmai ir šiltai susirašinėjome dar ir iki kelionės, laiškus ji pasirašydavo sutrumpintai: Inma. Labai maloni, dėmesinga moteris, mėgstama bendradarbių ir studentų.

Profesorės, dėstančios Teisės, ekonomikos ir socialinių mokslų fakultete, studentai kaip tik laikė egzaminą. Tarp jų, kaip ir Klaipėdos universitete, matėsi nemažai užsieniečių studentų. Pačiame universitete vyko remontai, jo pastatai yra keliose miesto vietose. Ten, kur buvau aš, įrengta graži koplyčia, daug katalikiškos atributikos patalpose: kryžių, paveikslų. Su profesore aptarėme rytojaus mano mokymo planą ir šiltai atsisveikinome. Ore vėl suplasnojo angelai...

Anksti rytais Valensijoje buvo vėsoka, vos 5 -7 laipsniai, o dieną smarkiai įšildavo, net iki 22 laipsnių šilumos. Todėl mieste buvo matyti žmonių ir su striukėmis, ir su šortais (daugiausia turistai). Valensiečiai vidurdienį pailsi per siestą, o paskui ilgai vakaroja, barai dirba iki vėlumos. Kavinėse sėdi daug senjorų, kurie išgeria po puodelį kavos ar sangrijos taurę, ir ilgas valandas šnekučiuojasi. Keliauti po miestą irgi lengva: aiški, nebrangi transporto sistema, patogu važiuoti metro, autobusais, o jei reikia, ir taksi.

Rytojaus dieną tęsiau viešnagę universitete, vėl susitikome su profesore Inma, kuri buvo paruošusi man siurprizą. Šypsodamasi ji įjungė savo kompiuterį, o iš ekrano pasisveikino ...lietuvaitė Margarita! Pasirodo, ji jau ne vienerius metus dirba universitete, kuruoja europines programas, gerai kalba ispaniškai.

Profesorė mus abi pasikvietė išgerti stiprios ispaniškos kavos netoli universiteto esančioje jaukioje kavinukėje. Čia susipažinome iš arčiau, sutarėme su Margarita, kad ji pavertėjaus man mokymuose, nes ispanai irgi nelabai gerai kalba angliškai. Dar vienas man atsiųstas angelas, ne kitaip.

Vėliau universitete susitikome su mokslininku, skaitmeninių menų, multimedijų dėstytoju Guillermo, kuris aprodė moderniai įrengtas auditorijas, papasakojo apie vykdomas mokslines veiklas, pasidalino kūrybine medžiaga. Visur man vertėjavo geroji Margarita. Guillermo papasakojo turįs per kelis kursus apie 200 studentų. Lietuvoje kol kas nebuvęs. Sakė buvęs kviečiamas atvykti dėstyti į vieną Ukrainos universitetą, tačiau karas sugriovė šiuos planus.

Bendrai Valensijos katalikiškame universitete, kuris yra privatus, vyrauja labai geranoriška atmosfera, čia studijuoja keliolika tūkstančių jaunų žmonių, jiems sudarytos geros sąlygos mokytis, tarp jų ir neįgaliems jaunuoliams. Studentai iš vargingų šeimų gauna pašalpas, už mokslą nemoka, laisvu nuo paskaitų metu užsiima įvairia universitetui naudinga veikla. Čia vyksta teisės, ekonomikos, socialinių mokslų, veterinarijos, biotechnologijų, psichologijos, jūros mokslų ir kitos studijos, veikia keliolika institutų, tarp jų ir kalbų mokymo. Vieneri metai mokslų šiame universitete kainuoja apie 5000 eurų. Valensijoje yra dar didesnių universitetų, turinčių iki 40 tūkst. studentų, jie yra valstybiniai.

Iš universiteto Margarita mane dar palydėjo per senamiestį link namų, pasakodama apie pakeliui matomus istorijos, kultūros paveldo pastatus. Ji pati kaunietė, atvykusi į Valensiją gyventi gana neseniai, ir labai patenkinta savo pasirinkimu, net 40 laipsnių karštis vasarą jos neišgąsdino. Nuoširdžiai padėkojau Margaritai už man skirtą laiką ir pagalbą.

Su Margarita susitinkame dar ir kitą dieną, vėl lankantis universitete. Be mokymų dalies universitete tenka užsukti ir į biurą, kuriame tvarkomi atvykusiųjų į mainų programas dokumentai. Čia vėl susitinku su Margarita, ir dviem jos šauniomis kolegėmis – Begonija ir Elisa, kurios yra tos gerosios fėjos, padedančios studentams ir dėstytojams keistis tarptautine patirtimi, vykti vieni pas kitus. Hola! Sveiki! Su Begonija iki kelionės irgi susirašinėjome laiškais, ir pagaliau teko susipažinti gyvai.

Šypsenų ir apsikabinimų diena. Angelų sąrašas Valensijoje nesibaigiantis...

Skaičiuodama angelus, pamažu pradėjau jaustis, kad ir man sparniukai kalasi. Juokauju, žinoma. Pasitikau į Valensiją atvykusią „pamainą“  iš Klaipėdos universiteto – Ingridą ir Silviją, kurios šiame mieste apsilankė irgi pirmą kartą. Jau lyg Valensijos senbuvė pasitikau jas, išėjusias iš universiteto, išdidžiai vedžiau klaidžiomis gatvelėmis.  

Valensijos senamiestis nėra labai didelis, jį lengvai galima apeiti pėsčiomis. Aplankėme Valensijos miesto vartus, miesto istorijos muziejų, Valensijos katedrą, Mergelės aikštę, bažnyčią, senąjį turgų, geležinkelio stotį ir dar kitų įdomių vietų. Įspūdinga Valensijos katedra, kurios altorius paslėptas po šešiais XVI amžiaus paveikslais, o vienoje iš koplyčių saugoma šventoji Gralio taurė, kurią per Paskutinę vakarienę savo rankoje esą laikė Kristus, dalindamas vyną... Žmonės plūsta pažiūrėti šventenybės, saugomos po nedūžtančio stiklo danga labai gražioje koplyčioje.

Smagiai praleidome laiką su kolegėmis, pasidžiaugėme susipažinusios. Angelai angeliukai...... Telefono programėlė rodė, kad per dieną buvo nueita 15 km. Oras pasakiškas, šilta kaip vasarą. Bet mano laikas gražiojoje Valensijoje, angelų mieste, skaudžiai tirpo...

Džiaugiuosi, kad šios trumputės kelionės metu spėjau aplankyti ispanų moderniosios architektūros pavyzdį - menų ir mokslų miestą, kuris pastatytas nusausintos Turijos upės dugne. Ispaniškai  jo pavadinimas skamba - Ciudad de las Artes y las Ciencias arba trumpai – Umbracle.  Miestą sudaro penki  pastatai: mokslo muziejus, sodas - galerija, planetariumas ir lazerių teatras, okeanografijos parkas po atviru dangumi. Architektūros šedevro autorius – ispanų architektas ir inžinierius Santjago Kalatrava, jo statybas pradėjęs 1996 metais.

Skrydžio namo rytą, šeštadienį, dar spėjau kartu su miestelėnų srautu nuplaukti į centrinį šimtametį Valensijos turgų. Keliaujant turgų įvairių matyta, bet šis pralenkė visus. Tobulas turgus! Įdomios architektūros istorinis pastatas, švara, tvarka, malonūs aromatai, kalėdiniai papuošimai.

Akys raibo nuo maisto produktų gausos, ir nieko keisto – Valensijos turgus laikomas didžiausiu šviežių produktų turgumi visoje Europoje (!). Prie šviežios mėsos, daržovių, vaisių ir kulinarijos skyrių vingiavo ilgiausios eilutės, mažiau prie žuvies, jūros gėrybių. Apelsinai, mandarinai kvepėjo iš tolo, seilė tįso žvelgiant į išrikiuotus kumpius, sūrius, jūros gėrybes...

Kainos kaip kainos, nei didelės nei mažos, bet svarbiausia - gera produktų kokybė. Tikras gurmanų rojus. Visko galima paragauti, net šviežių austrių paskanauti, prikandant citrinos griežinėliu. Ką ten austrių, net jūros ežių skonį sužinosite - merkė man akį prekeivis, siūlydamas paruošti egzotišką patiekalą. Mandagiai atsisakiau, na, ežių dar nevalgau...

Į krepšį lauktuvėms riedėjo avies pieno sūriai su triufeliais, kvapnios rūkytos valensietiškos dešros, ką tik nuraškyti keli apelsinai... Deja, viso turgaus į lagaminą nesusikrausi.

Pritrūko laiko pasivaikščiojimui Turijos soduose – žalioje, 7 km ilgio parkų juostoje, supančioje senamiestį, čia ispanai labai mėgsta leisti laiką, pramogauti, sportuoti, tokia didelė žalia zona, ypač per karščius, yra tikra atgaiva miestelėnams. Nepamačiau ir Viduržiemio jūros, įspūdingų Valensijos pliažų, botanikos parkų, šiuolaikinio zoologijos sodo (jame gyvūnai laikomi ne narvuose), muziejų, gamtos grožybių su kalnais, kriokliais, ežerais užmiestyje... Tačiau labai džiaugiuosi ir tuo, ką pamačiau, pagyvenau ispanišku ritmu, patyriau tokių gražių akimirkų, kurias prisiminus, pasidaro gera širdyje. Kažkur skaičiau, kad įsimylėti Ispaniją labai lengva. Norisi sugrįžti dar ir dar.

Ypač į Valensiją. Angelų miestą.

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

Nuotraukų galerijoje: Valensijos senamiesčio, katalikiškojo universiteto, menų ir mokslo miesto vaizdai.