Turistiniais autobusais nevažinėja

Panašu, jog organizuotas turizmas į Didžiąją Britaniją sparčiai nyksta. Niekas nebenori važinėti ten turistiniais autobusais, visi skraido pas saviškius lėktuvais. Anot kelionių agentūros vadybininko, tūlas tautietis vis vien ką nors turi Anglijoje: ten dirbančius vaikus, vyrus ar žmonas, draugus ar drauges. Tai kam ta turizmo agentūra.  Ir nesvarbu, kad tas žmogelis, nuskridęs į Londoną, saviškio vedamas, geriausiu atveju pamatys tik Tauerio tvirtovę su įžymiuoju tiltu ar Londono simbolį – Didijį Beną. Jam gal visiškai užtenka tik tiek tos Anglijos. O kai nori gerokai daugiau, tenka apsišarvuoti kantrybe, ir laukti, kol pakankamai prisipildys link Jungtinės Karalystės judantis turistinis autobusas. Žinoma, kas nors pasakys, o kam laukti, juk galima keliauti pačiam savarankiškai. Bet pačiam  pasiruošti “namų darbus”, t. y. numatyti maršrutus, užsakyti bilietus ir viešbučius,  prieš kelionę ne visada yra laiko ar noro. Kita vertus, į tokį istorijos ir kultūros lobyną kaip Didžioji Britanija leistis su dviem profesionaliais gidais ir yra tikroji prabanga. Nors nuo ilgo sėdėjimo autobuse ima skaudėti tam tikrą vietą, o per dieną nueinant po 10 km – vakare atima ir kojas, pažinti šią šalį tai yra išties vienas geriausių būdų.

Anglija ne Anglija

Jau pats šalies pavadinimas priverčia krapštyti pakaušį. Autobuse kilo ginčas, kaip teisingai vadinti šią šalį, kurią mes daug negalvodami vadiname Anglija. Tačiau Anglija tik dalis Didžiosios Britanijos (DB) arba Jungtinės Karalystės (JK). Tad kaip, DB ar JK? Gidės kantriai išaiškina, kad tikras salos, į kurią vykstame, pavadinimas yra Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė (JK). Ogi Didžioji Britanija susideda iš Anglijos, Škotijos, Velso bei dar smulkesnių teritorijų, išsimėčiusių po visą pasaulį. Po trumpos geografijos pamokėlės aišku viena: kaip pavadinsi, taip nesugadinsi.

Į salą - tuneliu po jūros dugnu

Neįprastas ir greitas patekimo į šalį būdas- geležinkeliu per Eurotunelį. Trijų atšakų, 50,5 km tunelis per Lamanšo sąsiaurį, kurio didžioji dalis yra  50 metrų žemiau Šiaurės jūros dugno – prancūzų ir anglų 1994 m. sukurtas technikos stebuklas. Jį sudaro trys tuneliai: iš kraštų tuneliai skirti greit lekiantiems traukiniams viena ir kita kryptimi bei tarnybinis tunelis. Tuneliu niekas savarankiškai nevažiuoja ir nevaikšto. Tik keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Mūsų autobusas irgi pateko į specialaus traukinio vagoną tarsi į metalinę konservų dėžutę. Kai su visu traukiniu panirome į tunelį, jausmas buvo keistas: po žeme ir dar po vandeniu. Karšta ir šiek tiek neramu. Bet galima išlipti iš autobuso ir šiek tiek pasivaikščioti. Ant sienos mirga raminantis užrašas: „Jūs atsipalaiduokite, dabar vairuojame mes!“ Traukinys po jūros dugnu į salą nubilda šiek tiek daugiau nei per pusvalandį. Eurotunelis – visų nelegalių migrantų svajonė. Mums neteko nė vieno jų matyti, nes į traukinius paprastai bandoma patekti naktį. Eiti tuneliu labai pavojinga, vos keli žmonės yra praėję, bet važiavimas krovininiu konteineriu taip pat gali baigtis tragedija – jame yra buvę rasti uždusę žmonės.

Tačiau kitų tokie pavojai nesustabdo nuo noro bet kokia kaina pasiekti svajonių šalį. Kėlimasis Eurotuneliu daug nervų kainuoja „furų“ vairuotojams – migrantai supjausto priekabų tentus, lenda vidun ar bet bando išsilaikyti ant kabinos laiptelių,  žūtbūt bandydami patekti į traukinį. Jiems tai padaryti sekasi vis sunkiau, nes tunelio prieigose kontrolė vis griežtėja – pristatyta galybė užtvarų, tikrinami ne tik dokumentai, bet ir specialiu šilumos jutikliu apieškomas kiekvienas automobilis, ar nėra jame pasislėpęs žmogus.

Britų „keistenybės“

Vos patekę į Didžiosios Britanijos teritoriją imamame žvalgytis tipiškų angliškų gyvenviečių, primenančių rodomas populiariuose serialuose „Erkiulis Puaro“ ar „Misis Marpl“. Tačiau britai saugo savo privatumą po devyniais užraktais- abipus greitkelio plyti natūralios tvoros – specialiai užsodinti aukšti krūmynai. Tad ten važiuoti greitkeliu taip pat nuobodu kaip ir tvoromis užstatytais Vokietijos „autobamais“.

Ilgiau pavažiavus saloje pusė autobuso keleivių pradėjo krūpčioti, vos autobusas pasukdavo į transporto žiedus. Pas mus žiede mašinos suka į dešinę, o ten – į kairę, ir atrodo, kad prieš eismą. Nes mes įpratę, kad transportas juda dešine puse, o ten – kairiąją kelio puse. Ilgai mus gidės mokė, kad eidami per gatvę, žiūrėtume į dešinę, ar neparvažiuoja automobilis, o ne į kairę, kaip įpratę. Tačiau prie eismo kairiąja puse įprasti sekėsi sunkiai. Ypač Londone, milijoniniame mieste, kur plaukė ne tik transporto, bet ir margių margiausios žmonių masės. Stebino ne tik dviaukščiai ryškiai raudoni Londono autobusai, linguojantys gatvėmis, bet ir tai, kad nemažai visuomeninio transporto, jau gerokai „pagyvenusio“, vis dar naudojama susisiekimui. Pataikėme įlipti į senovišką autobusą be galinių durų.  Kad keleiviai netyčia neiškristų, toje vietoje stovėjo vyrukas, lyg apsauginis, lyg konduktorius. Tokios senienos gatvėse iš vienos pusės – egzotika, iš kitos – padidinta oro tarša. Londoną irgi kamuoja smogas – visų megapolių liga.

Dar viena britų keistenybė – trišakės elektros rozetės. Turistai, iš anksto nepasirūpinę adapteriais, susiduria su problema, kaip įkrauti telefonų, fotoaparatų baterijas. Kai kurie viešbučiai turi atsarginių adapterių, kuriuos skolina užuomaršoms.

Pasijutome lyg namie

Londone greitai pasijutome lyg namie, kai tik Ilfordo rajone apsigyvenome jaukiame viešbutėlyje, aptarnaujamame… lietuvių. “Labas rytas, kaip išmiegojote, kaip nuotaika?” – kas rytą sveikindavosi virtuvės darbuotojos lietuvės, paruošdavusios labai skanius pusryčius. Čekui priklausančiame viešbutyje dirbančios moterys paprašė užpildyti anketas, kaip vertiname jų darbą. Pasistengėme prirašyti joms gražių padėkų su palinkėjimais sugrįžti į gimtinę. Matėme, kaip susigraudino lietuvaitės, perskaičiusios šiuos žodžius. “Namai, aišku, traukia. Bet ką mes veiksime su ta 325 eurų minimalia alga? Nors ir čia turtų nepavyks susikrauti, tačiau išgyventi su šeimomis nepalyginamai lengviau”, - kalbėjo moterys.

Lietuviai įleidžia šaknis

Kambarinių vadovė Erika papasakojo Londone gyvenanti jau 11 metų. Lietuviškai be akcento kalbanti moteris pasigyrė, kad ir jos dukra lietuvių kalbą puikiai moka. “Mes esame lietuviai ir tuo didžiuojamės. Stengiamės, kad ir vaikai savo gimtosios kalbos neužmirštų. O darbo Londone yra per akis, tik dirbančiųjų tenka paieškoti. Daug yra žmonių, kurie nemoka ir nenori dirbti – čia kalbu ne apie lietuvius”, - pasakojo Erika. Vakare išėjus pasivaikščioti Ilforde nebuvo labai jauku, o gal tiesiog neįprasta matyti besibūriuojančius juodaodžius, gausiomis šeimomis vakarieniauti traukiančius azijiečius. Ir namai, net ištisos gatvės nė iš tolo nepriminė filmuose matytų išpuoselėtų angliškų namukų. Apleisti, seniai neremontuoti namai, šiukšlinos gatvės…

Tačiau Londonas, kaip ir visi didmiesčiai, labai margas: vienur spindi prabanga, o kitur ir skurdas akis bado. „Londonas – mano svajonių miestas, jaučiuosi čia labai gerai“,- sako Gargžduose gimusi ir augusi Teodora, šiemet baigusi studijas Vestminsterio universitete ir jau dirbanti vadybininke prestižiniame viešbutyje Londono centre. Jauna mergina šiame milijono galimybių mieste jaučiasi kaip žuvis vandenyje, šuoliais daro karjerą savo pasirinktoje srityje ir net negalvoja apie grįžimą į tėviškę. Pasak Teodoros, gyvenimas Londone nėra pigus: brangi būsto nuoma, transportas. Tačiau gaunamos pajamos leidžia gyventi pernelyg savęs nevaržant. Beje, merginos pastebėjimu, maistas ir drabužiai Londone yra pigesni negu Lietuvoje. Teodora turi visą būrį draugių iš Lietuvos, kurios taip pat čia surado ką veikti: mokytis ar dirbti.

Lenkiasi ne tik karaliams

Vindzoras, Solsberis, Stonheidžas, Oksfordas, Stratfordas, Česteris, Carnarvonas, Jorkas, Daramas...Nuostabūs miestai ir miesteliai, šventyklos, pilys, architektūra ...Karališka didybė, garbingos istorijos ryškūs pėdsakai ir žmogaus rankų sukurti šedevrai. Didžiojoje Britanijoje kaip niekur kitur labai ryškiai matosi, kaip nuoširdžiai žmonės gerbia ir myli savo valdžią. Ypač karališkąją. Šalies santvarka – konstitucinė monarchija, dabartinė karalienė - Elizabeth II. Karališkosios šeimos nariai – lyg dievai. Tačiau britai labai moka pagerbti ir kitus šaliai nusipelniusius žmones. Tas jų bruožas yra labai ryškus ir darantis didelį įspūdį. Antai Vestminsterio abatijoje, nuostabioje gotikinėje bažnyčioje Londono centre, karalių tuoktuvių, karūnavimo ir laidojimo vietoje, atsirado kampelis ir nežinomo britų kareivio, žuvusio mūšyje, kapui. Jo kuklus kapelis, kaip ir daugelis kitų, yra bažnyčios grindyse, tačiau ant šio vienintelio kapo draudžiama užminti. Abatijoje palaidota apie 3000 žmonių: Anglijos ir Didžiosios Britanijos valdovų, garbingų giminių atstovų, įžymių asmenybių, karvedžių, atskiras plotas skirtas ir mokslo, kultūros šviesuoliams, rašytojams, poetams.

Ir tarp britų - suvalkiečiai

Pasukus į Škotiją, keistenybės ir stebuklai pasipylė kaip iš gausybės rago. Vos kirtus šalies ribą, iš rūkuose paskendusios pakelės staiga išdygo škotas su dūdmaišiu ir kad užgros sutiktuvių maršą! Taip ir nesupratome, ar jis ten kaip etatinis linksmintojas plyname lauke turistų tyko ar su mūsų gidėmis „blatą“ turi. Vėliau vyrų škotų su tradiciniu apdaru – languotu kiltu – teko matyti tik sostinėje – Edinburge. Gi visus mus pritrenkė nepaprasto grožio Škotijos gamta – neaprėpiami kalnai, ežerai, jūrų pakrantės, o jų fone – gerai išsilaikiusios ir sutvarkytos pilys, tūkstančiai avių ganyklose, gražūs miestai. Kaip tikroje pasakoje. Škotija savo istorijoje niekada nebuvo nukariauta, ir tas laisvės pojūtis šioje šalyje labai stiprus. Škotai net savus pinigus turi – škotiškus svarus, kurie galioja tik Škotijoje. Ką nors perki už angliškus svarus sterlingų, jie grąžą  atmeta savais pinigais, o tada dėk tą keistą valiutą kur nori, nes niekur pasaulyje nebeišsikeisi.

Apetitu nesiskundžia

Dar viena keistenybė – didžiulis jų apetitas pusryčių metu. Niekur neteko matyti tiek daug valgant anksti ryte. Škotų pusryčių meniu: avižinė košė, keptos bulvės, virtos pupelės su pomidorų padažu, grybai, dešrelės, omletas, kiaušinienė, vėdarai (iš ėriuko kraujo), pakepinta kiauliena...Bet nepasakytum, kad ten daug nutukusių žmonių.  Škotai stebino ir savotišku šykštumu. Juokavome, kad kiekviena šalis turi savo suvalkiečius. Štai viskio gamybos fabrikėlyje nosį užrietęs škotas gyrėsi neregėtos kokybės savo produkcija, o paragauti turistams davė paties prasčiausio viskio ir tik po kelis lašus...Gi turistai lauktuvėms nupirko dėžę paties geriausio...Iš senų laikų Škotijoje liko paprotys taupyti vandenį, nors jo tikrai ten netrūksta. Nori nusiplauti rankas, atsuki karštą vandenį, o ten verdantis vanduo bėga. Atsuki šaltą – ledinis. Tad turi užkimšti kriauklę, atsukti abu kranus ir prisileidęs truputį reikiamos temperatūros vandens, jau pagaliau gali normaliai praustis. Tad nė lašo vandens pro šalį.

Laikraščių namo neparsiveši

Yra toks populiarus posakis, kad laikraščiu gali užmušti ne tik musę, bet ir kokį prisidirbusį politiką. Didžiojoje Britanijoje tai ne tik skraidantis posakis – realiai galima skaudžiai užtvoti su vos ne 100 puslapių apimties laikraščiu. Tokių milžiniškų periodinės spaudos leidinių dar neteko matyti. Norėjosi parsivežti nors vieną namo, bet lagaminai jau buvo perkrauti, ir dar būtų reikėję pridėti 1,5 ar 2 kilogramus sveriantį laikraštį...Tiesa, matėme savaitgalio leidinius su įvairiais priedais bei žurnalais, o paprastomis dienomis šie dienraščiai turbūt nėra tokie sunkiasvoriai. Ir žmonės juos noriai skaito – metro, autobusuose, parkuose ant suoliuko. Britai neįsivaizduoja savo gyvenimo be laikraščio ir be knygos. Skaitymas turi gilias tradicijas. Teko matyti ir veltui dalijamus spaudos leidinius – dažnas praeivis prieina jų pasiimti.

‍Straipsnis pirmą kartą publikuotas „Bangos“ laikraštyje 2015 m.

Jolantos Beniušytės nuotr.