GINTA: Jolanta, esate „Gargždapilio“ įkūrėja ir vadovė. Kaip ir kada kilo mintis sukurti ne pelno siekiančią šviečiamojo pobūdžio svetainę? Kokia jos idėja?

JOLANTA: Seniai svajojau sukurti savo internetinę žiniasklaidos priemonę, bet vis nerasdavau laiko. Kelis dešimtmečius aktyviai dirbau žiniasklaidoje - žurnaliste, redaktore. Pastaruoju metu redagavau almanachą „Žurnalistika“, kurį leido Lietuvos žurnalistų sąjunga. Prieš kelis metus atsisakiau darbo almanache, nes gavau kvietimą dėstyti žurnalistiką Klaipėdos universitete (KU). Ėmiausi ir savo portalo -  kurdama jį, pirmiausia siekiau kokybės. Labai svarbu buvo pasirinkti tinkamą pavadinimą, jis gimė iš dviejų žodžių „Gargždai“ ir „pilis“. Gargždai yra mano gimtasis miestas, kuriame yra gražus piliakalnis. Įsivaizdavau, kad stoviu ant šio kalno lyg vaikystėje, žvelgiu iš aukštai į pasaulį ir pasakoju istorijas apie žmones, kultūrą, keliones, gamtą... Pagal šią mano kūrybinę mintį dizainerė sukūrė vizualinį „Gargždapilio“ identitetą ir originalų logotipą, kuriame pavaizduota ant kalno stovinti pilis.  Išgryninau ir pagrindinę portalo idėją – tai pagarba žmogui ir aplinkai. Pagarba žmogui – svetainės prieinamumas žmonėms su įvairiomis negaliomis, pagarba aplinkai - tai žinios apie ekologiją, aplinkosaugą, tausojančio požiūrio į aplinką ugdymas.

Gargzdapilis.lt startavo 2022 metų pabaigoje, interneto svetainė yra užregistruota viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų registre (VIRSIS) ir skirta Lietuvos bei užsienio šalių auditorijoms. Jau dvejus metus vykdome šviečiamosios žurnalistikos teminius projektus, finansuojamus iš valstybės biudžeto.

GINTA: Prisistatydami tinklalapyje sakote, kad pamatinė „Gargždapilio“ vertybė – „pagarba žmogui ir aplinkai“. Idėja, kad kiekviena gyva ląstelė yra susijusi su ja supančia aplinka, šiuo metu labai populiari, daug kalbama apie tvarumą, darną. Ką konkrečiai tai reiškia Jums?

JOLANTA: Rašau įvairiomis temomis, bet gamta išlieka prioritetine tema. Pažinti ir tausoti gamtą išmokė seneliai, kurie dirbo žemę, ganė gyvulius pievose prie Minijos upės. Esu pati rengusi ir dalyvavusi miško sodinimo, švarinimo talkose, organizavusi pažintinius žygius į miškus, pelkynus, piliakalnius. Gamtoje praleidžiu daug laiko, jaučiuosi gerai ir miške, ir prie jūros, net aukštai kalnuose, kur bebūčiau. Keliaudama visada atkreipiu dėmesį į gamtos apsaugos, atliekų tvarkymo aspektus, klimato kaitos įtaką, aplinkosauginį raštingumą. Mėgstu fotografuoti, stebėti gamtą, jaučiu jos „pulsą“.

Kitais metais planuojame įgyvendinti dar vieną šviečiamosios žurnalistikos projektą, kuris bus skirtas aplinkos tvarumo, darnos tyrimams. Pavyzdžiui, kad klimato kaitos padarinius mažina ne tik atsinaujinanti energetika (saulės, vėjo), bet ir atkuriami miškai, pelkės, žalieji plotai miestuose.  Neseniai buvau Švedijoje,  ten aplinkos tvarumo, miestų darnumo srityje jau dirbama keliolika metų, ir teigiami pokyčiai akivaizdūs. Mes kol kas tik daugiau kalbame nei darome, tačiau visada pirmiau žodis, po to – veiksmas.. Keliaudama, be kita ko, visada atkreipiu dėmesį, kas šalyje daroma išsaugant gamtą, ar pritaikant aplinką žmonėms su negalia

GINTA: Kodėl pajūris? Kas sieja su šio krašto problemomis ir džiaugsmais?

JOLANTA: Pajūris – mano namai, ir tuo labai džiaugiuosi. Nuostabi, išskirtinė Kuršių nerijos gamta užburia kiekvieną. Klaipėdos jūrų uostas – Lietuvos vartai į pasaulį. Savo uostu galima tik didžiuotis – jis vienas geriausių tarp Baltijos jūros šalių. Labai domiuosi jūrinėmis temomis, taip pat uosto žaliąja transformacija, kai pereinama prie aplinkos neteršiančių kuro rūšių, „žalių“ laivų, ruošiamasi vėjo jėgainių statybai jūroje. Kita pusė – klimatosaugos problemos, kai dėl klimato kaitos ardoma pakrantė, nes žiemą paplūdimiai nebeužšąla, ir vėjas išpusto kopų smėlį. Vis daugiau ruoniukų išmetama į krantą, nes nebėra ledo lyčių, ant kurių supdamiesi jie sutvirtėja, kad patys galėtų savarankiškai maitintis. „Gargždapilis“ turi savo feisbuko paskyrą su daugiau kaip 1000 sekėjų, jame skelbiame daug pranešimų apie uostą, jūrinių organizacijų veiklą, aplinkosaugines problemas, užsienio šalių patirtį. Aktyviai dalyvauju spaudos ir mokslo konferencijose, bendrauju su mokslininkais, specialistais, sprendimų priėmėjais.

GINTA: Papasakokite plačiau apie redakcijos „virtuvę“. Kokie Jūsų profesiniai interesai?

JOLANTA: Mūsų redakcijos virtuvė yra maža ir nuolat „ant ratų“. Startavome palyginus neseniai, dar tik auginame sparnus. Norėtųsi publikuoti daugiau straipsnių, bet kol kas judame lėtai. Redakcijos principas yra paprastas – aš parengiu teminį projektą, įstaigos finansininkė sudėlioja finansus, tada kviečiu bendradarbiauti autorius pagal publikacijų temas: profesionalius žurnalistus, mokslininkus, specialistus, žurnalistikos studentus. Tarp autorių – ne vienas profesorius, mokslinis darbuotojas. Autorių pasirinkimas atspindi mano profesinius interesus – kurti kokybišką turinį.

Gargždapilis.lt yra lėtosios, šviečiamosios žurnalistikos žiniasklaidos priemonė, kuri gilinasi, analizuoja, aptaria, pateikia galimus problemos sprendimus. Pagal portalo misiją orientuojamės į dvi pagrindines temas – pagarba aplinkai ir žmogui.  

Portalui rašantys žmonės vienaip ar kitaip susiję su šiomis temomis, yra panašių pažiūrų, puoselėja tas pačias vertybes.

GINTA: Tikra žurnalistika neapsiriboja vien rašomuoju stalu. Per pastaruosius metus ne vieną kartą skaitytojams plačiai pristatėte žmonių su regos negalia bendruomenės gyvenimą. Lankėtės LASS Klaipėdos, Palangos miestų filialuose, įmonėje „Regseda“, neseniai publikuotas pokalbis su LASS Šiaulių filialo pirmininke Odeta Jurevičiene, ne kartą pateikėte mūsų bendruomenei aktualias naujienas – galima sakyti, esate pajūrio neregių ir silpnaregių informaciniai ambasadoriai. Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su regos negalią turinčiais žmonėmis?

JOLANTA: Išties net ne per metus, o per gerą pusmetį susipažinome su didele dalimi LASS veiklos, aplankėme ne tik pajūrio padalinių lyderius, žmones su negalia įdarbinančią ir sėkmingai veikiančią įmonę, bet suspėjome apie įtraukųjį švietimą pakalbinti ir sąjungos vadovą Paulių Kalvelį.  Visos šios ir kitos nepaminėtos publikacijos gimė vykdant Medijų rėmimo fondo (MRF) remiamą projektą „Pasaulis be ribų: žmonių su negalia integracijos horizontai“.  Labai džiaugiamės, kad žmonių su regos negalia bendruomenė mums atsivėrė, šiltai priėmė ir bendravo. Dėkoju, kad ir „Mūsų žodis“ nuo pat pradžių pastebėjo ir palaikė gargzdapilis.lt veiklą, dalijosi publikacijomis. Jausti stiprų kolegišką palaikymą kelio pradžioje labai svarbu.

Mano pažintis su regos negalią turinčiais žmonėmis prasidėjo nuo to momento, kai nutariau, jog portalas gargzdapilis.lt turi būti pritaikytas skaityti žmonėms su regos negalia.

Noras solidarizuotis su šiais žmonėmis galbūt kilo iš to, kad aš pati turiu negalią, tiesa, ne regos, o dėl patirtos stuburo traumos. Dirbdama vienoje redakcijoje esu dėl sveikatos patyrusi diskriminaciją, pavyzdžiui, buvo sakoma, jei gydaisi, tai jau nebeprašyk atostogų, nes „pailsėjai“.

Buvo tame darbe dar ir baisesnių dalykų, tačiau sugebėjau apsiginti. Tada galvojau, kad tai yra brutualus žmogaus teisių pažeidimas, ir aš turėsiu tokią žiniasklaidos priemonę, kuri švies visuomenę, kad ji nesielgtų taip, kaip anas viduramžiškų pažiūrų redaktorius.

Taigi investavau nemažai savo lėšų, kad portale gargzdapilis.lt  skelbiamos publikacijos būtų prieinamos žmonėms, turintiems regos negalią. Skaitydami galite naudoti pagalbines technologijas: naršyklėje – kaip papildomus nustatymus ar kompiuteryje instaliuoti kaip programinę įrangą. Svetainės sudedamosios dalys - turinys (tekstinis, vaizdinis), kodas, dizainas ir vartotojo sąsaja - yra sukurtos remiantis praktinio prieinamumo principais ir tarptautiniais prieinamumo standartais.  Tad net visai neregintis žmogus be jokių trukdžių gali ne tik skaityti publikacijas, bet lengvai užsisakyti naujienlaiškį, parašyti elektroninį laišką portalo redakcijai. Aprašome smulkiai nuotraukas, kas jose pavaizduota, neretai prie straipsnio pridedame pokalbio garsinį įrašą.

LASS ekspertas teigiamai įvertino www.gargzdapilis.lt prieinamumą, svetainė yra pažymėta specialiuoju sertifikatu, ji tikrinama, ar atitinka prieinamumo reikalavimus. Svetainė yra priskiriama visuomenės informavimo priemonėms, skirtoms specialiųjų poreikių turinčioms visuomenės grupėms.

GINTA: Jūsų straipsniai daugiausia gimsta iš gyvo susitikimo, pasiaiškinimo, patyrimo. Kas labiausiai įstrigo, o gal – net nustebino, rengiant straipsnius apie žmones su regos negalia, jų veiklas?

JOLANTA: Gyvas bendravimas nepamainomas dalykas žurnalisto darbe, tad stengiamės visada važiuoti į susitikimus. Visur buvome priimti labai nuoširdžiai ir šiltai. LASS Klaipėdos padalinio vadovas Mindaugas Triušys pirmasis atvėrė mums duris į žmonių su regos negalia pasaulį, parodė, paaiškino daug technologinių dalykų, kaip komunikuoja prastai matantys žmonės,  pademonstravo net neregių tenisą – šoudauną, supažindino su aktualijomis. Mindaugas nepabijojo duoti interviu visai dar „žaliai“ žurnalistei praktikantei, kuri pati labai jaudinosi, nes tai buvo pirmas jos rimtas žurnalistinis darbas. Žavėjausi, kaip Mindaugas kantriai, neskubėdamas aiškina dalykus, apie kuriuos mes girdime pirmą kartą. Jaunoji žurnalistė buvo labai patenkinta pirmuoju savo interviu (parengė straipsnį ir garso įrašą), ir įgavo stiprią motyvaciją šia kryptimi dirbti toliau.  

Gerąja to žodžio prasme pritrenkė apsilankymas „Regsedoje“ – svajonių darbovietėje žmonėms su negalia ir ne tik. Važiavome į svečius dviese su profesionalia žurnaliste. Ten tiek daug nuoširdaus rūpesčio darbuotojais: nemokami pietūs, sveikatinimo procedūros, net savos bitutės dūzgia sodelyje... Sulaukėme direktorės Kristinos Zibalienės gražios padėkos už straipsnį ir linkėjimų mūsų komandai toliau dalyvauti prasminguose projektuose.

 Labai šiltai buvome priimtai LASS Palangos padalinyje, į kurį atvykau su savo studentu, kuris taip pat yra su negalia, judantis vežimėliu ir lydimas asistentės. Nepamenu, kada tiek juokėmės iki ašarų, nes palangiškių humoro jausmas – aukščiausios prabos. Mano studentas stebėjosi, sako, tikėjausi išgirsti skundų, o čia juokiasi, džiaugiasi žmonės gyvenimu. Sužavėtas jis parašė didžiulį straipsnį apie palangiškius. Manau, ir man, ir jam pačiam buvo smagu matyti, galvojant galbūt ir apie savo likimą, kaip žmonės priima savo negalią, moka iš to ir pasijuokti, ir pakovoti už save ar palaikyti vienas kitą. Daina Vitkauskienė – nuostabi vadovė, burianti palangiškių bendruomenę, daug ir aktyviai dirbanti dėl patogesnio žmonių su regos negalia gyvenimo, visuomenės supratimo. Labai susidraugavome, ir tikrai nepaleisime vieni kitų iš akiračio. Šiuo metu rengiame dar vieną straipsnį apie Palangos neregių bendruomenės narę šventojiškę Anicetą, sulaukusią garbingo 90 metų jubiliejaus.

 Džiaugiuosi, kad gargždapilis.lt sulaukia vis daugiau skaitytojų, kurie gali naudotis portale įdiegtomis prieinamumo galimybėmis. Šiuo metu vidutiniškai per mėnesį portalą aplanko apie 3000 vartotojų.

GINTA: Iš mūsų ankstesnių pokalbių telefonu įsidėmėjau labai geranorišką dalijimosi nuostatą, norą kuo plačiau skleisti Jūsų transliuojamą žinią, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių. Kaip Jūs matote, kokios brandos dabar yra mūsų visuomenė?

JOLANTA: Taip, iš tiesų siekiame kuo plačiau paskleisti žinią, dalintis savo publikacijomis apie žmonėms su negalia rūpimas problemas. Galima perspausdinti gargzdapilis.lt straipsnius su nuoroda. Regis, pastaruoju metu labai daug kas daroma, kad žmonės su regos ar kita negalia jaustųsi labiau integruoti į visuomenę, nebūtų diskriminuojami, jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais. Tačiau visuomenės mąstymą pakeisti ne taip lengva. Manau, dažnas šoktų padėti gatvėje suklupusiam žmogui su negalia, tačiau giliau įsijausti į situaciją duota ne kiekvienam.

Pastebiu, kad visuomenėje dar trūksta realaus supratimo, kaip iš tiesų gyvena, jaučiasi, orientuojasi aplinkoje žmogus su negalia.

Prisiminkime sukrečiančią istoriją apie silpnaregę merginą, kurią su šunimi vedliu bandyta išvaryti iš autobuso Klaipėdoje. Kas buvo tie, kurie varė? Tai eiliniai keleiviai, pademonstravę pyktį, nepagarbą. Su savo studentu, turinčiu judėjimo negalią, Palangoje pasivažinėjome centrinėmis gatvėmis, stebėjome, išbandėme nuovažas, taktilinius takus. Tai ne vienoje vietoje pastebėjome padarytą nepatogią nuovažą „dėl akių“, žmonių su negalia liftą, užstatytą šiukšlinėmis ar taktilinį taką užstojusį autobusą.  

 Tačiau gal ne visada iš blogos valios žmonės taip elgiasi, gal tiesiog nežino, nesigilina. Jau ne viename straipsnyje pasakojome apie žmonėms su regos ir kita negalia iškylančias prieinamumo problemas, aiškinome, kaip svarbu suprasti šalia esančio žmogaus su negalia poreikius, ir jei reikia - padėti jam. Šiuo šviečiamosios žurnalistikos projektu siekiame pokyčių visuomenėje.

GINTA: Pakliuvę į informacinį akiratį dažniau viešai dėkojame didiesiems naujienų portalams – tarsi esame lmatomesni, pasiekiamesni, vertesni. Jūs esate maža organizacija, bet regos negalios bendruomenę jau pažinote ir pristatėte labai išsamiai. Ar tikite, kad maži žingsneliai padeda, o kartais ir paskatina, nueiti didelį pokyčių kelią?

JOLANTA: Taip, pastebiu tą tendenciją, kad didieji naujienų portalai nusipelno daugiau padėkų iš organizacijų, gal taip ir turi būti. Visi nori būti labiau matomi. Pradėję straipsnių ciklą apie žmones su regos ir kita negalia, sulaukėme iš organizacijų šiek tiek nustebimo, iš kur tas „Gargždapilis“ atsirado.... Tačiau visi noriai bendradarbiavo, ypač smagu buvo susipažinti ir bendrauti su LASS komunikacijos vadove Nerija Kaulakiene, kuri operatyviai padėjo visais klausimais, kuriais tik kreipėmės. Pritariu Jūsų minčiai, kad ir maži žingsneliai padeda, paskatina nueiti į didelių pokyčių kelią.

Mus skaito, domisi vietos bendruomenės, su kuriomis mes užmezgame glaudesnį ir nuolatinį ryšį, ir galime perduoti svarbias žinias.

Turime nemažai skaitytojų ir užsienyje. Ne dėl padėkų dirbame, bet smagu sulaukti jų – labiausiai iš savo publikacijų herojų.  Tegul tik žiniasklaida kuo daugiau kalba apie žmonių su negalia problemas, dideli ar maži esame, einame vieno tikslo vedami. Tik nesinorėtų, kad tai būtų tik didžiųjų trumpalaikės „mados“ reikalas, o jų dėmesys negaliai būtų nuolatinis – iki sprendimų, pokyčių visuomenėje priėmimo.

GINTA: Kokie „Gargždapilio“ ateities planai? Priminkite skaitytojams, kaip galima rasti Jūsų tekstus.

JOLANTA: Į ateitį žvelgiu labai optimistiškai – tikiu, kad „Gargždapilis“ augs ir klestės, pateiks skaitytojams daug įdomių publikacijų, prasmingų garso pokalbių, filmuotos medžiagos.  

Mūsų misija – informuoti, šviesti, siekti pokyčių visuomenėje. Esame atviri visiems.  Kviečiame mus palaikyti, skaityti portalą www.gargzdapilis.lt, užsisakyti naujienlaiškį (tai nieko nekainuoja), rašyti laiškus, kviesti į renginius, mielai atvyksime!

Kviečiu stebėti mus ir feisbuke https://www.facebook.com/gargzdapilis2022, ten rasite naujausių straipsnių anonsus, daug įdomių reportažų, naujienų iš pajūrio.

Nuotrauka: Gargždapilio” įkūrėja ir vadovė J. Beniušytė/ Asmeninio archyvo nuotr.

Pajūryje iš priekio užfiksuota moteris, sėdinti ant žemės prie įvairių kopose augančių augalų. Jos keliai sulenkti, į juos atremtos į priekį ištiestos rankos. Jolanta vilki tamsius marškinėlius ir kelnes bei yra pasipuošusi stambiu šviesiai ir tamsiai raštuotu lašo formos pakabuku bei tamsių karolių apyranke ant dešiniojo riešo. Jos šviesius, maždaug iki smakro kampučio siekiančius plaukus lengvai kedena vėjas. Apskritas veidas santūriai šypsosi tamsiai paryškintomis lūpomis ir kiek primerktomis akimis, kurių kampučiuose susimetusios smulkios raukšlelės „žąsų kojelės”. Fone driekiasi jūra, virš kurios atsiveria šviesus dangus. Jolanta atrodo atsipalaidavusi ir pasitikinti savimi.

Interviu pirmą kartą publikuotas LASS žurnale  „Mūsų žodis“ 2024 gruodžio mėn.