Keliai pagal svanus

Iki Aukštutinės Svanetijos (Zemo Svaneti) sostinės – Mestijos miesto važiavome labai vaizdingu, tačiau gana ekstremaliu kalnų keliu. Iš vienos pusės – sraunioji Inguri upė, iš kitos – kalnai, o kelias vietomis - tik siauras tarpelis tarp jų. Kartais atrodė, kad tuoj nuslysi į prarają ar koks akmuo ant galvos nuriedės... Negana to, dar ir kliūčių pilna: palaidos karvės, sunkvežimiai, kelio remontas... Mūsų vairuotojas kartvelas buvo ramus, sako, kelias kaip kelias, pamatytumėte, kas čia darosi žiemą, kai viską užkloja sniegas. Nuošliaužos, sniego griūtys, potvyniai...

„Ar žinote, kad keliai Svanetijoje skirstomi į tris rūšis. Blogas kelias – kai nukrenti į prarają, ir tavęs neranda, geras kelias – kai nukrenti, ir tave randa, puikus kelias – kai pavyksta nenukristi nuo jo“,- „linksmino“ mus  vairuotojas, dar įpildamas alyvos į baimės ugnį.  Tačiau vairą jis laikė tvirtai, tad be nuotykių pasiekėme Mestiją.  

Egzotiškoji Mestija

Mestija, perrėžta dviem Inguri upės intakais,  priminė tarsi kaubojų miestelį iš amerikietiškų vesternų. Gatvėmis lakstė raiteliai, vaikštinėjo įvairių tautybių kalnų žygeiviai, baruose ir gatvėse būriavosi vietos gyventojai, aplink zujo palaidi šunys, kiaulės, karvės...Pasirodo, čia vyko viena iš tradicinių svanų švenčių – arklių lenktynės,  jas laimėti vyrams – garbės reikalas.  Arkliai yra neatsiejama kalniečių gyvenimo dalis – jie reikalingi tiek pramogoms, tiek keliaujant kalnais. Beje, automobiliai  Svanijoje pasirodė tik 1937 metais, nutiesus pirmąjį kelią per kalnų tarpeklius ir perėjas. Iki tol kroviniai buvo vežami jaučiais ir arkliais.

Mestijai egzotikos ir kontrastų netrūksta: gatvėje reikia žvalgytis, kad neįliptum į mieste klajojančių gyvulių paliktą „dovanėlę“, o panorėjus išgerti gero vyno, gali surasti ir visai neblogą restoranėlį su kalnų panorama. Tiesa, mums ragaujant vyną vienoje iš tokių terasų, užpuolė spiečius kažkokių musyčių, kurios mus užgulė tirštu debesiu, lindo į burną ir vyno taures, tad greitai išbėgome lauk.

Mestija – nedidelis miestelis, turintis vos du tūkstančius gyventojų, įsikūręs pietinėje Didžiojo Kaukazo dalyje, 1500 metrų virš jūros lygio.  

Kartu su pusantro šimto kaimų Mestija sudaro atskirą administracinį vienetą, kurio teritorijoje dauguma gyventojų – svanai. Iš viso Kaukazo kalnuose jų gyvena apie 35 tūkstančius.

Namai lyg tvirtovė

Svanai – atskira Sakartvelo etninė grupė, turinti savo kalbą (tiesa, be rašto), unikalius papročius (daugiabalses giesmes) ir nepriklausomą dvasią. Išskirtinė ir krašto istorija - sunkiai prieinamuose kalnuose įsikūrusi Svanetija nebuvo pavergta, be to, ir patys mokėjo apsiginti. Kadaise egzistavo net savarankiška valstybė – Svanijos kunigaikštystė. Maža tauta buvo labai karinga – šią istoriją primena išskirtinis kraštovaizdžio atributas – iš akmenų dar viduramžiais (apie X a.) suręsti net kelių aukštų gynybiniai bokštai, įrengti prie beveik visų senųjų gyvenamųjų namų.

Juos šeimai pasistatyti padėdavo visas kaimas. Šiuose bokštuose svanai su šeimomis ir gyvuliais, maisto, pašarų atsargomis slėpdavosi ne tik karų metu, bet ir užėjus dideliems šalčiams, kilus pūgoms, smarkiai prisnigus. Kiekvienas bokštas saugojo ir kaimyną. Statinio viršuje vietoje langų įrengtos siauros šaudymo angos, į vidų nebuvo galima patekti be virvės ir kopėčių. Bokštuose svanai gelbėdavosi ir nuo savo gentainių keršto, įsiplieskus nesutarimams tarp šeimų, giminių klanų.

Tokių aukštų tvirtovių - namų dar niekur pasaulyje neteko matyti. Tad daugeliui žinomas populiarus posakis: „Namai – tai mano tvirtovė“ labiausiai tinka būtent svanams.

Svano geriau neužkliūti

Turistai, vykstantys į Svanetiją, iš anksto perspėjami su tenykščiais bendrauti pagarbiai. Esą svanai yra išdidūs, įžeidūs, kerštingi, gali būti nemalonumų, jei ką ne taip pasakysi ar nevykusiai pajuokausi. Pasakojama, kad už įžeidimus jie neatlaidūs ir saviems.

Praėjusiame šimtmetyje svanai vos vienas kito neišžudė dėl labai gajos šioje tautoje kraujo keršto tarp šeimų tradicijos...

Kraujo keršto papročio šiais laikais lyg ir nebeliko. Kartvelai kartais draugiškai patraukia svanus per dantį, tačiau taip, kad karštakošiai kalniečiai neišgirstų.

Mums lankantis Mestijoje svanų atšiauraus būdo patirti neteko – priešingai – malonūs, kuklūs žmonės. Svečių namuose po žygių kalnuose laukdavo labai skani vakarienė – šviežias naminis maistas, pagardintas išskirtiniu šio krašto prieskoniu – svaniška druska. Ragavome ir tradicinių svaniškų patiekalų: pyrago su mėsa – kudbari, sūrio duonos – chačiapuri svanuri ir kitų gardumynų.  

Skanus ne tik vynas, bet ir vanduo

Vaikštinėdami Mestijoje aptikome natūralaus mineralinio vandens šaltinį. Vanduo buvo toks skanus, kad norėjosi išlenkti ne vieną stiklinę. Tačiau vietiniai perspėjo nepadauginti, nes vanduo stipriai mineralizuotas, ir nuo didelio kiekio gali paleisti vidurius. Mestijos gyventojai mėgsta ateiti prie šio šaltinio. Jie senoviškai susisuka medžių lapus lyg piltuvėlius ir geria iš jų. Beje, svanų vyrai turi puikias kepures iš stipriai suveltų karvių plaukų su kryžiaus ženklu vidinėje pusėje. Jos yra nepralaidžios vandeniui ir tarnauja kaip gertuvės. Kalnuose semiant vandenį, jis ilgiau palaikomas skysčiui nepralaidžioje kepurėje, kol prie vilnos prilimpa įvairūs vabaliukai, šapeliai, ir vandenį galima gerti be nepageidaujamų priedų. Vilnonės kepurės žiemą šildo, vasarą vėsina. Kepurės taip pat populiarus suvenyras iš Svanetijos, tik pirma reikia išbandyti, ar kepurė tikra – įpilti į ją vandens.

Ne tik Mestijoje, bet ir kitose šalies vietose teko ragauti labai skanaus mineralinio vandens, tiesa, kitur tik iš butelių, ne tiesiai iš šaltinio.  Taigi, Sakartvele skanus ne tik vynas, bet ir vanduo.

Svanų druska – originalus prieskonis

Tikras atradimas -  svaniška druska. Tai unikalus prieskonių mišinys, pagamintas iš druskos, česnako, kmynų, raudonųjų pipirų ir specifinį aromatą suteikiančios kalnų žolės – gicrulos. Šis prieskonis išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų – turbūt kiekvienas turistas įsimeta ne vieną pakelį į kuprinę lauktuvėms. Tik kaip perspėja vietiniai, geriau šį prieskonį kaip ir kitus pirkti parduotuvėse, nes turguose gali būti ne tokia gera sudėtis.

Įdomi šio populiaraus prieskonio atsiradimo istorija.  Kadaise druska buvo aukso vertės, kalnuose jos nebuvo, ir svanams tekdavo leistis į ilgą ir pavojingą kelionę. Jaučiais kinkytais vežimais nusileidę nuo kalnų, į druską mainydavo mėsą, kailius, įvairius dirbinius. Kelyje atgal jų laukdavo įvairūs pavojai: plėšikai, nuošliaužos, akmenų griūtys... Būdavo, kad ir negrįždavo namo: nei žmogaus, nei druskos.

Iš anų laikų liko liūdnas posakis – „Pasiųsk druskos“, kuris reiškia, kad žmogus išeis, ir tikėtina – nebegrįš namo.

Vos ne savo gyvybės kaina parvežtą druską drąsuolis išdalindavo visam kaimui. Kad druskos užtektų ilgesniam laikui, šeimininkės pradėjo maišyti į ją įvairius prieskonius – taip ir atsirado unikalus prieskonių mišinys – svanų druska, kuri tinka gardinti visus patiekalus, ypač – mėsos. Neveltui sakoma, kad Svanetijoje jus nustebins bokštai, druska ir kepurės.

Iki ledyno liežuvio – su šunimis

Mestijoje matėme sukinėjantis nemažai kalnų žygeivių (ang. hiker), kurie keliauja įvairiais maršrutais po nuostabaus grožio Kaukazo kalnus. Vieną iš tokių populiarių maršrutų išbandėme ir mes – kopėme iki Čaladi (angl. Chalaadi Glacier) ledyno, prisišliejusio prie įspūdingo Ušbos (Ushba) kalno.

Neišpasakytas kalnų gamtos grožis: žydinčios pievos, srauni upė, krioklys, miškas, samanoti akmenys ir snieguotos kalnų viršūnės...Tyras kalnų oras apie 1900 m aukštyje.

Kopti aukštyn ir leistis akmenų taku per mišką nebuvo lengva. Teko atidžiai žiūrėti po kojomis, kur dedi koją, kad nepaslystum ant akmenų. Grįžtant iš tankumos išlindo didelis bešeimininkis šuo, kuris, eidamas šalia, parlydėjo iki pat trasos pabaigos. Ir vėl dingo miške lyg geroji šių kalnų dvasia. Laisvieji svanų šunys gyvena miške, dažnai lydi turistus, kurie juos pamaitina.

Vietiniai tikino, kad šiuose kalnuose yra meškų, kurios esą neretai sudrasko šunis. Tiesa tai ar ne, tačiau kalbos apie meškas privertė paspartinti žingsnį link finišo. Pats kelių valandų lipimas padarė didesnį įspūdį negu apsinešęs dulkėmis ledyno liežuvis. Jį matėme iš toliau, nes artintis prie pat gali būti pavojinga dėl akmenų griūties pavojaus.

Kopimą apsunkino tai, jog atvykę į trasą, skubėjome lipti viršun, be adaptacijos laiko kalnuose. Tad pradžioje, kopiant stačiau, pritrūko net oro. Vėliau miško reljefas išsilygino, ir eiti nebebuvo sunku. Šiek tiek adrenalino suteikė perėjimas ilgu, pusiau sutręšusiu kabamuoju tiltu per kalnų upę.

Įsitikinome, kad kalnuose oras keičiasi labai greitai: išėjome plieskiant saulei, namo grįžome su lietumi ir jau sutemus. Beje, vietiniai turi prietarą, jog negalima mėtyti kalnuose akmenų, nes esą pasikeis oras. Sako, ne kartą tai pasitvirtino.

Ten, kur skraido siela

Rytojaus dieną visureigiu išvykome dar toliau į kalnus, į aukščiausiai (2200 m) Europoje įsikūrusį gyvenamą kaimą Ušgulį (Ushguli), kuris yra saugomas UNESCO. Pakeliui, važiuodami sraunios Inguri upės kalnų slėniais, gėrėjomės įspūdinga gamta.

Aplankėme prie upės stūksantį gynybinį bokštą, kuriam 400 metų. Matyt, siekiant prisivilioti turistus, sukurta romantinė istorija apie nelaimingą meilę, ir jis pavadintas Meilės bokštu.

Įėjus vidun jokia meile nekvepia, tačiau galima tik įsivaizduoti kaip tokiame siaurame ir aukštame statinyje, padalintame į kelis aukštus, ilgus mėnesius gyvendavo svanų šeima su vaikais ir visu savo ūkiu. Pakeliui į Ušgulį savo dviem snieguotomis kuprom horizonte išnyra Ušbos (Ushba) kalnas. Ir šis dvigalvis kalnas apipintas romantine meilės istorija, dvi baltos viršukalnės esą simbolizuoja amžiams kartu likusią įsimylėjėlių porą.

Gyvuliai gyvena laisvai

Po kelių valandų kelio atvykome į Ušgulį, unikalios svanų architektūros kaimelį, su iš akmenų sumūrytais namais ir gynybiniais bokštais, tvartais ir daržais. Pasijuntame lyg būtų sustojęs laikas tarp šių didingų Kaukazo kalnų ir ledynų. Atšiauriomis kalnų sąlygomis Ušgulyje gyvena apie 70 šeimų, maždaug 300 žmonių. Tai tipiška svanų gyvenvietė, kurioje mūkia karvės, prunkščia arkliai, laksto paršeliai. Vaikštant gatvelėmis, ne kartą pastojo kelią po kaimą laisvai risnojantys gyvuliai.

Pasak mūsų kelionės vadovo, Sakartvele už palaidus gyvulius yra skiriamos baudos, jie esą net konfiskuojami dėl nepriežiūros. Tačiau panašu, kad tai kova su vėjo malūnais, nes šalies keliuose dažnai sutiksi karvių būrelių, kurios „nepaiso" jokių kelio ženklų. Teko matyti greitkelyje ką tik nutrenktą karvę, o banda stovėjo aplink, ir nesitraukė.  Kartą policija konfiskavo kažkieno karvę, surado šeimininką, o tas nė nesiteikė ateiti, tai policija nebežinojo, kur gyvulį dėti. Tad tokiais eksperimentais, matyt, daugiau ir nebeužsiima.

Archaiška buitis išliko

Gi aukštai kalnuose – savos taisyklės, gyvuliai vaikšto laisvai, tvyro mėšlo bei tvarto kvapas, kuris nuneša laiko mašina atgal, kai ir mūsų kaimai panašius aromatus skleidė. Tačiau archaiška svanų buitis palengva užleidžia kelią modernumui, susijusiam su išaugusiu turizmu į šias atokias vietas, kurios pasiekiamos visureigiais.

Vietoje tvartų atsiranda vis daugiau svečių namų, užeigėlių, vos ne kiekviena troba prekiauja populiariu prieskoniu – aromatinga svanų druska, nes vienas iš komponentų – kvapnioji gicrula auga tiesiog kieme.

Šeimos bando užsidirbti ir išgyventi ne tik iš tradicinių užsiėmimų. Svanai laisvai pardavinėja ir stiprią naminę vynuogių degtinę - čiačią.

Apsilankius Ušgulio etnografijos muziejuje prieš akis iškilo šio kaimelio gyvenimas rūsčiomis kalnų sąlygomis, kuris pasižymėjo savotiška griežta tvarka – visi žinojo savo teises ir pareigas. Be tvarkos tokiose sunkiose gamtinėse sąlygose neišgyvensi.

Pavyzdžiui, melagiui ant kaklo pakabindavo akmenį, kurį reikėjo nešioti kaip bausmę kurį laiką, kad visi matytų. Kuo melas, suktybės didesnės, tuo akmuo sunkesnis.

Svanai labai saugo ir myli savo gyvulius – gyvendavo kartu su jais vienuose namuose, šildėsi prie vienos ugnies, nes stingdančiame šaltyje vieni be kitų neišgyventų.

Magiška snieguotų viršūnių trauka

Tačiau labiausiai kvapą gniaužia šį kaimelį įrėminanti kalnų panorama – Šcharos (Shkara) kalnas su balta sniego kepure  (5193 m) tiesiog užburia, hipnotizuoja, nes atrodo esantis labai arti. Kaip sako turistai, čia gali pažvelgti Dievui tiesiai į akis.

Nuolat besikeičiantis Šcharos vaizdas su tankių debesų užuolaidomis lyg gamtos teatras, nuo kurio negali atitraukti akių. Norisi tik žiūrėti, svajoti, medituoti. Magiška kalno trauka, galinga gamtos jėga... Kaip sakoma, tokiose vietose išsivalo visi nereikalingi „failai“ iš širdies ir proto.

Turėjome laiko į valias grožėtis Šcharos vaizdais, net mums buvo surengtas piknikas tokioje įstabioje vietoje. Beje, kitoje kalno pusėje – agresorės Rusijos valdos, kalnas sienos padalintas į dvi dalis...Šchara yra aukščiausia Sakartvelo ir Didžiojo Kaukazo kalnų viršukalnė, dalis unikalaus 12 km kalnyno, vadinamo Bezengio siena.

Kalno papėdėje – viduramžių bažnyčia

Dvasiškai pakylėjo ir apsilankymas Ušgulio Dievo Motinos bažnyčioje, kurią vietiniai vadina Lamarijos vardu. Ši iki šiol veikianti viduramžių gruzinų ortodoksų šventykla įrašyta į nacionalinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. Lamarija vietiniai gyventojai vadina Mariją, Jėzaus Kristaus motiną. Šis vardas susijęs su senoviniu, moteriškos dievybės kultu, nes Lamarija yra svanų motinystės, vaisingumo, grūdų, pieninių galvijų ir amatų deivė.

Bažnytėlė tamsi, mažytė – vos telpa dešimt  žmonių. Jos skliautai išpuošti senomis aptrupėjusiomis freskomis ir šiuolaikiškais  šventais paveikslais, tvyro žvakių, smilkalų kvapas. Įdomu, kad Lamarijos bažnyčioje irgi galima nusipirkti svanų druskos,  ant stalo padėti jos maišiukai su nurodyta kaina, reikia apsitarnauti pačiam, žmonėmis čia pasitikima. Prisilietus prie viduramžių istorijos mažytėje svanų šventykloje, kieme vėl atsiveria didingi kalnų vaizdai. Paskambiname varpais, garsas nuvilnija toli į snieguotas viršūnes...

Kelionė Sakartvele vyko 2024 m. vasarą.

Jolantos Beniušytės nuotraukos