Ir tai buvo tiesa – kelios viešnagės dienos atokiau nuo populiarių turizmo maršrutų, vadinamasis lėtasis turizmas, leido pajusti džiuginantį atradimo jausmą. Jervos arba Jervamos apskritis – viena iš penkiolikos Estijos apskričių, kurioje gyvena apie 28 tūkst. gyventojų. Centras – Paidės miestas. Antrasis miestas – Tiuris, šiltuoju metų sezonu skęstantis soduose ir gėlėse, garsėja kaip Estijos pavasario sostinė.

Į Estiją startavome kartu su Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centro komanda – nuo Mažeikių iki Paidės kelionė truko pusšeštos valandos.

Rodėsi, kad atvykome į tolimą šiaurės šalį - tankūs miškai, staiga atšalęs oras, sniegas, ledas. Juokavome, jog dar trūktų, kad meška ar šiaurės elnias į kelią išbėgtų.

Ir kaip nustebome vėliau išgirdę, kad elniai, briedžiai, meškos čia nieko nestebina, miškuose, pelkynuose daug įvairios laukinės faunos, kurios atstovai kartais užsuka ir į gyventojų kiemus.

Iki Talino netoli

Karu (est. Käru ) miestelyje mus svetingai priėmė jo siela – menininkė Aljona Suržikova,  svečius pavaišinusi ukrainietiškais barščiais. Sušilę pasijutome jaukiai ir maloniai lyg pas močiutę kaime.  A. Suržikova yra Estijoje ir už jos ribų garsi režisierė, kartu su vyru Sergejumi Trofimovu kurianti dokumentinius filmus. Susitikti su tautiečiais iš Talino atvyko Lietuvos ambasados sekretorė Aušra Gečaitė- Verksnienė, Tiuri miestelyje gyvenanti lietuvė Kazimiera Vellemaa, vietos seniūnas Elari Hiis, Jervamos turizmo sektoriaus atstovai.

Aljonos dėka Karu vardas skamba visoje Estijoje. Ji su bendraminčiais įkūrė du unikalius turizmo traukos objektus: pramoginį vaikiškų vežimėlių muziejų ir viešbutuką su praėjusio amžiaus interjeru, pavadintą „Kerro“ rezidencija arba Laiko namais.  Dviaukštis senas namas, du dešimtmečius stovėjęs apleistas šalia geležinkelio, vėl tarnauja žmonėms.

Beje, nuo Karu miestelio iki Talino vos 80 km, čia pat traukinio stotelė, tad susisiekimas su sostine idealus.

Karu miestelio centrą puošia besisukantis karutis – miestelio pavadinimas, išvertus iš estų kalbos, reiškia „vežimas“.

Žinoma režisierė įsikūrė kaime

Karu seniūnas Elari Hiis pasakojo, jog sužinojęs, kad čia namą nusižiūrėjo garsi režisierė, darė viską, kad tik pagelbėtų šeimai greičiau įsikurti. Seniūnas suprato, kad menininkų šeimos atvykimas į mažą miestelį, kuriame gyvena apie 400 žmonių,  įpūs jam gyvybės. Ir jis neapsiriko – rezultatai viršijo lūkesčius. Aljona savo energija užkrečia visus, tad vežimėlių muziejų bei Laiko namus kūrė kartu su visa miestelio bendruomene.

„ Iš Talino atvažiavome 2020 metais. Man žmonės sako, jūs per penkerius metus padarėte daugiau nei kiti per visą gyvenimą“,- juokiasi Aljona. Į Karu ji atkeliavo su trimis vaikais, vyru ir savo didžiausiais pagalbininkais – tėvais. Aljonos mama – uzbekė, tėvas – rusas iš Ukrainos. Ji pati gimusi Taline ir laiko save este. Pasak režisierės, vieną dieną didelė šeima nusprendė, kad reikėtų ieškoti kur nors užmiestyje namo, kad vaikai galėtų pasidžiaugti gamta, nes gyveno daugiabutyje. Ilgai ieškojo, kol Karu rado apleistą namą, atitinkantį jų piniginės storį.

Eksponatai iš palėpių

Vežimėlių muziejaus idėja gimė tarsi savaime. „Pradėkime nuo to, kad Karu miestelio pavadinimas reiškia „vežimėlis“. Įsigiję namą, jame radome daug senų daiktų: vaikiškų vežimėlių, žaislų, indų, baldų. Pagalvojome, kad būtų gaila juos išmesti. Ir staiga šovė mintis - darom muziejų!”,- prisiminusi šypsojosi A. Suržikova.

Muziejui įkurti nusižiūrėjo anapus kelio stovintį tuščią šimtametį geležinkelio pastatą, jį išsinuomojo. Su savanorių pagalba pradėjo ruošti patalpas, rinkti, nešti eksponatus: vaikiškus vežimėlius ir jų aksesuarus, su vaikyste susijusius daiktus (lėles, žaislus, vaikiškus drabužėlius, kūdikių buteliukus, taip pat nuotraukas, atvirukus, pašto ženklus ir kt.).

Kad galėtų oficialiai įregistruoti muziejų, prireikė turėti atitinkamą istorikės išsilavinimą. Ir tai Aljonai nepasirodė kliūtimi, įstojo, mokėsi ir gavo aukštojo mokslo diplomą.

„Dabar esi baigusi du aukštuosius. Mano diplominio darbo pavadinimas skambėjo taip: „Vaikiškų vežimėlių vystymas Estijoje moterų teisių keitimosi kontekste“,- juokėsi režisierė. Kūrybinga moteris net buvo surengusi ir didelio dėmesio sulaukusią moteriškų apatinių baltinių parodą, pasakojusią, kaip keitėsi šių drabužėlių mados bėgant amžiams.

Karu muziejus – populiarus

Unikalus ne tik Estijoje, bet ir Europoje muziejus duris atvėrė 2018 metų pabaigoje. Jis išgarsėjo kaip didžiausią ir įvairiausią eksponatų pasirinkimą turintis vežimėlių muziejus, kuris parodė tvarų požiūrį į aplinką, antrinio daiktų panaudojimo naudą ir vertę, užuot juos išmetus į šiukšlyną.

Pernai muziejuje apsilankė per 8000 lankytojų, muziejus yra pelnęs ne vieną turizmo srities apdovanojimą. Šiuo metu kolekciją sudaro apie 300 vaikiškų vežimėlių iš beveik 50 šalių.

Čia galima pamatyti XVIII a. Anglijos vežimėlių prototipus, Vidurio Europos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos, XIX a. Rusijos aristokratų vežimėlius, unikalų 1928 m. estišką vežimėlį ir kitus įdomius eksponatus, tarp jų ir lietuviškus. Atskira muziejaus sekcija skirta dvynukų ir trynukų vežimėliams.

„Didžiąją dalį mūsų muziejaus kolekcijos eksponatų pavyko išgelbėti nuo sąvartyno, restauravome daugybę senų daiktų. Ir matėme daugybę žmonių, kurie džiaugėsi vėl pamatę savo vaikystės žaislus, vežimėlius ar kitus pamirštus daiktus. Muziejaus tikslas – atkurti senas tradicijas, saugoti istoriją, mažinti vartojimą, atskleidžiant paprastą tiesą, kad ir seni daiktai gali tarnauti įvairiems tikslams“,- pasakojo Aljona. Muziejus veikia savanoriško darbo pagrindais, dirba tik savaitgaliais.  

Laiko namuose – atgal į praeitį

Dar vienas Aljonos ir jos komandos kūrinys - „Kerro“ rezidencija arba Laiko namai, kuriuose istorija atgyja unikaliuose ir kruopščiai restauruotuose istoriniuose butuose. Čia galite pajusti 1920-ųjų, 1930-ųjų, 1960-ųjų ir 1980-ųjų atmosferą, nes kiekvieną butą puošia specialus interjeras ir baldai bei buities daiktai, atspindintys ano laikmečio dvasią.

Kada paskutinį kartą miegojote geležinėje spyruoklinėje lovoje ar kambaryje, kilimais išpuoštomis sienomis?

A. Suržikova apie kiekvieną eksponatą gali papasakoti įdomių istorijų. Klausantis jų, vyresnius lankytojus užvaldo nostalgiški praėjusio laiko – vaikystės, jaunystės – atsiminimai: ir pas mano tėvus buvo tokie pat baldai; tokia pat staltiesė buvo pas mano močiutę....Net pamiršome, kad kadaise buvo talonai net maistui, daiktams įsigyti, o tualetinis popierius lyg prabangos prekė....Rezidencijoje gali apsistoti iki 16 žmonių, čia galima rengti konferencijas, atvykti kūrybinių atostogų. A. Suržikova yra įkūrusi nevyriausybinę organizaciją, kuri valdo du pastatus: muziejų ir rezidenciją. Dar vienas pastatas laukia savo eilės restauracijai.  

Bendruomenės pagalba

Pirmajam pastatui, kuriame kadaise gyveno penkios šeimos, atkurti visuomenės reikmėms  A. Suržikova pagal projektą iš valstybės ir europinių fondų gavo apie 190 tūkst. eurų.

„Statybininkai metus laiko tvarkė pastatą: stogą, sienas, langus, grindis dėjo, šildymą įvedė. Paskui atėjo pagalba iš miestelio, net mokyklos vaikai sienas dažė. Dar pusmetį su bendruomenės pagalba tvarkėmės. Užtat dabar visi labai didžiuojasi pastatu, sako, ir aš prisidėjau“,- džiaugiasi Aljona, radusi raktą į vietos bendruomenės širdį, nes pati viskuo nuoširdžiai dalijasi ir padeda net paskutiniam kaimo girtuoklėliui. Jai rūpi ne tik vietos reikalai, garsi režisierė kuria publikos dėmesio ir tarptautinių apdovanojimų sulaukiančius filmus, tarp jų ir apie Ukrainą, renka aukas už laisvę kovojančiai šaliai. Vienas iš naujausių A. Suržikovos filmų - apie velykinius papročius Baltijos šalyse.

2024 m. Aljona Suržikova už savo kultūrinę ir bendruomeninę veiklą gavo Estijos prezidento Alaro Kariso apdovanojimą „Misija“.

Jolantos Beniušytės nuotraukos