Pažintis su Kuršių nerija

Žurnalistikos studentai išvažiuojamosios paskaitos Kuršių nerijos nacionaliniame parke metu uždavė klausimus, susijusius su krantų, vandenų būkle, esama augmenijos situacija, žmonių veiklos įtaka gamtai, ir ką mes visi galime padaryti, kad išsaugotume šį nuostabų gamtos kampelį ateities kartoms.

Kas yra Kuršių nerija, kaip ji susiformavo, žurnalistikos studentų grupei papasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus biologas Žygimantas Valiuška.

Su parko direkcijos specialistu studentai nužygiavo apie 11 km pajūriu, kopomis, per palvę ir miškais, klausydamiesi įdomaus pasakojimo ir įsitikindami savo akimis, kokie pokyčiai vyksta gamtoje.

Ką gali smėlis ir vėjas?

Biologas Ž. Valiuška papasakojo, jog Kuršių nerija pradėjo formuotis maždaug prieš 7000 metų. Slūgstant jūros vandens lygiui, srovės ir bangos iš pradžių suformavo  nerijos pietinę atkarpą. Vėliau, nerijai tįstant į šiaurę, buvo atitverta jūros įlanka. Jūros bangų ardomas nerijos vakarinis krantas traukėsi į rytus, o vėjas pustė jūros išmestą smėlį marių link. Kuršių nerija pamažu stūmėsi iš vakarų į rytus.

Pradžioje smėlis buvo suklostomas į pasagos formos parabolines kopas, kurių reljefą, padengtą miško paklotės, galima įžvelgti ir šiandien vaikštant sengirėje. Pradėjus intensyviai kirsti miškus, nebeliko natūralaus smėlį sulaikančio barjero, todėl didelės smėlio masės, pakeliui nesutikdamos jokio pasipriešinimo, sparčiai judėjo marių link. Tose vietose, kur kelias buvo atviras, keliaujantys smėlynai suformavo marių ragus. Kopų susidarymo procesas intensyviausiai vyko 1730-1830 metais.

Kuršių nerijos kraštovaizdis nuolat kito ne tik dėl natūralių veiksnių, bet ir dėl žmonių daromos ūkinės veiklos ir augmenijos naikinimo.

Pasekmės ypač buvo jaučiamos XVII a., kai sunykus miškams ir augalijai, smėlis nevaldomai pradėjo slinkti link marių, todėl vėjas ilgainiui užpustė žvejų gyvenvietes. Išlikusiuose rašytiniuose liudijimuose užfiksuotos desperatiškos vietos gyventojų pastangos išsigelbėti ir išgelbėti savo turtą, tačiau visos priemonės buvo trumpalaikės, neatlaikydavo didžiulio kopų smėlio spaudimo. Galiausiai likdavo vienintelis išsigelbėjimas – palikti gyvenvietę, ir kurtis naujoje vietoje.

Nerijos pusiasalio ilgėjimas baigėsi apie XIX a., kai buvo pastatytas pietinis molas Kopagalyje, ir nerija nebegalėjo plėstis.

Apsauga nuo smėlio – kopagūbris

Kuršių nerijos gyventojai, siekdami apsaugoti gyvenvietes nuo užpustymo smėliu, pradėjo apsauginio kopagūbrio formavimo darbus. Pasak Ž. Valiuškos, apie 50-60 metrų atstumu nuo jūros buvo statomos dvi eilės užtvarų iš storesnių šakų ir kuolų. Po kelių savaičių, natūraliu būdu viskas pasidengdavo smėliu ir ant susidariusių pylimų vėl būdavo kartojamas toks pats procesas, iki tol, kol kopa pasiekdavo reikiamą aukštį (per daugelį dešimtmečių susidariusi aukščiausia kopagūbrio vieta, esanti ties Smiltyne, siekia 14 metrų).

Kopagūbrio šlaitai buvo apželdinami smėlyje prisitaikiusiais augti žoliniais augalais, pavyzdžiui, pajūrine smiltnendre ir smiltynine rugiaveide. Tradiciškai kopagūbrio apsodinimą dažniausiai atlikdavo moterys.

 Per 200 metų apsauginio kopagūbrio formavimo metodai ir priežiūros medžiagos išliko daugmaž tokie patys: žabtvorės, žabų klojiniai. Čia nenaudojamos jokios dirbtinės medžiagos ar struktūros. Kopagūbrio priežiūra iki šiol yra vienas svarbiausių krantotvarkos darbų Kuršių nerijoje.

‍

Šyla klimatas, keičiasi gamta

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos biologas Ž. Valiuška pabrėžė, kad prie apsauginio kopagūbrio ardymo prisideda nemažai veiksnių. Vienas iš jų – dėl šiltų žiemų nebesusidaranti pastovi ledo ir sniego danga, be kurios iš kopagūbrio smėlis yra žymiai lengviau perpustomas.

Audros, stiprus vakarų vėjas bei pakilęs vandens lygis sukelia bangas, kurios taip pat prisideda prie kopagūbrio ardymo.

„Nors šiais metais su itin smarkiomis audromis susidurti dar neteko, bet praeitais metais praūžusi stichija padarė daug žalos. Apsauginį pajūrio kopagūbrį teko tvarkyti daugelyje pajūrio ruožų: sutvarkyti kopagūbrio pažaidas, atkurti audrų sulaužytus laiptus ir kitą infrastruktūrą“, – sakė biologas.  

Plinta invazinės augalų rūšys

  Taip pat viena iš problemų yra pakilusi temperatūra Baltijos jūroje, dėl kurios susidaro sąlygos čia klestėti invazinėms rūšims iš kitų kraštų. Pasak Ž. Valiuškos, svetimžemių invazinių organizmų plitimas yra antra pagal svarbą šių laikų grėsmė biologinei įvairovei. Pavyzdžiui, raukšlėtalapis erškėti, kadaise sodintas kaip puikiai kopas sutvirtinantis augalas, plisdamas pajūrio kopų buveinėse gana sparčiai suformuoja tankius brūzgynus, užimdamas vietinių augalų augimvietes. Taip pat ir muilinės gubojos, kurios anksčiau buvo saugomos, o dabar yra naikintina svetimžemė invazinė rūšis.

Dėl invazinių augalų plitimo vietinės augalų rūšys nyksta, o kartu nyksta su jomis susijusios gyvūnų rūšys, blogėja unikalių pajūrio smėlynų buveinių būklė – nyksta biologinė įvairovė.

‍

Egles pakeis palmės?

 Biologas Ž. Valiuška užsiminė, kad jei tokios tendencijos ir toliau nesikeis, viena galimų klimato kaitos pasekmių galimai bus iš pietų plintantys žmogui pavojingas ligas pernešantys organizmai. Taip pat dėl besikeičiančio klimato tikėtina, kad pasikeis ir mūsų miškai – besikeičiant hidrologiniam režimui, plintant patogenams, paprastosioms eglėms čia augti taps sudėtinga, ir jos arealas trauksis į šiaurę, o ją pakeis iš pietų plintančios kitos medžių rūšys.

  Kokia išeitis iš šios situacijos? Ar yra kokių pliusų? Į studentų klausimus Ž. Valiuška atsakė, jog situaciją galima vertinti įvairiais aspektais. Tačiau viena aišku – gamta vienaip ar kitaip prisitaikys prie kintančių sąlygų.

Marios niokoja krantus

Susipažinę su Baltijos jūros aplinkosauginėmis problemomis, pasukome Kuršių marių link. Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis apibendrintai papasakojo apie Kuršių marių krantinių esamą būklę.

Meras teigia, kad dabar didžiausia problema kyla iš Kuršių marių, kurios per metus vidutiniškai nuplauna net po metrą krantų žemės.

Klaipėdos universitete atliktų tyrimų rezultatai  parodė, kad Kuršių nerijoje, Preiloje esančioje vietovėje, kurioje per 4 metus buvo nuplauta 30 metrų sklypo kranto, galima skelbti ekstremalią padėtį. Pasak D. Jasaičio, nors tai yra labai brangi Lietuvos žemė, tačiau vis tiek į šį veiksnį nėra žiūrima rimtai.

Marių pakrantėje bandoma eksperimentuoti, užsodinant tam tikras teritorijas nendrėmis, ir tai padarė teigiamą poveikį gamtosauginiu atžvilgiu. Deja, atsirado kita problema – nendrės užstoja vaizdą į Kuršių marias, žemė pelkėja ir atsiranda nemalonus kvapas.

‍

Krantinės griūva, pinigų nėra

„Krantinės visų pirma skirtos ne dviratininkams ar žmonėms pasivaikščioti.  Jos yra skirtos tam, kad bangos nenuplautų namų, pačios Nidos, Preilos ir Pervalkos. Tai yra inžinerinis įrenginys sutvirtinantis krantą ir užfiksuojantis liniją toje vietoje. Šiuo metu krantinės Nidoje, Preiloje ir Pervalkoje yra avarinės būklės, jos visos yra išplautos ir bet kada gali sugriūti“, – sakė meras D. Jasaitis.

Mero teigimu, Neringos savivaldybė nėra pajėgi viena pati finansiškai sutvarkyti krantinių.  D. Jasaitis sakė, jog šiais metais formuojant valstybės biudžetą, buvo realių vilčių gauti valstybės finansavimą, tačiau viltys neišsipildė.

Neringos savivaldybės administracija taip pat teikė prašymą gauti europinių lėšų iš fondų, susijusią su klimato atšilimu. Tačiau ir šis prašymas buvo atmestas, nes pagal klimato kaitos grėsmių sprendimo mastus Europoje, Neringos miestas su savo problemomis yra tiesiog per mažas.

D. Jasaitis be optimizmo žvelgia į Kuršių nerijos tolimesnę ateitį. „Manau, Baltijos jūros aplinkosaugines problemas paliksime spręsti ateities kartoms. Nes tai ilgas ir brangus procesas, kuriam šiandien nėra lėšų, todėl net neverta kažką tai modeliuoti".

Saugoti kopas turime visi

 Susitikime Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijoje studentai gavo atsakymus į šio vizito pagrindinį klausimą – ką mes visi galime padaryti, kad išsaugotumėme unikalią šio krašto gamtą.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktorės pavaduotoja Lina Dikšaitė akcentavo pagrindinius veiksnius, kurie griauna apsauginį Kuršių nerijos kopagūbrį – tai žmonės, vėjas ir klimato kaita.

„Žmogus turi labai didelį poveikį apsauginiam Kuršių nerijos kopagūbriui, nes ten kur jis vaikšto - suardo žolinę augmeniją, kuri tvirtina kopagūbrį. Be augmenijos vėjas gali lengviau daryti smėlio praardas, kurių tvarkymas užtrunka kelerius metus. Klimato kaita taip pat labai paveikė apsauginį kopagūbrį, nes dėl šiltesnio klimato nesusidaro ledas, sniego dangos ir ižai. Šie veiksniai yra labai svarbūs apsauginiam kopagūbriui. Klimato kaitos veiksniai apsauginį kopagūbrį veikia ne tik šiltuoju sezonu, bet ir visus metus“, – sakė L. Dikšaitė.

‍

Po audrų atsigauna sunkiai

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija apsauginiu kopagūbriu rūpinasi nuo 2015 metų, kuomet jo priežiūra parkui buvo perduota iš miškininkų. Pasak L. Dikšaitės, kopagūbrio  priežiūra yra sudėtingas ir rizikingas darbas. Sunku prognozuoti, kokių siurprizų gali pateikti gamta, ir kiek atitinkamai reikės lėšų tvarkymo darbams.

2022 metų pradžioje viena po kitos sekusios kelios audros, jūros bangoms įsiveržiant į sausumą net iki 30 metrų, niekais pavertė nemažai atliktų kopagūbrio įtvirtinimo darbų.

 L. Dikšaitės teigimu, prieš metus siautusių audrų padaryta žala kopoms prilygsta 1999 metais pajūrį siaubusiam Anatolijaus uraganui.

Šiuo metu kaip tik ir vyksta atkuriamieji apsauginio kopagūbrio darbai. Krantai iš dalies atsistato ir savaime, smėliui byrant nuo kopų žemyn, tačiau tai ne vienerius metus trunkantis procesas.

Kuršių nerija – tai išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio pavyzdys, atspindintis harmoningą gamtos ir žmogaus sambūvį, pasižymintis gamtos ir kultūros vertybių gausa. Tai jūros, vėjo ir žmogaus veiklos sąveikoje susidaręs ir tebesiformuojantis kultūrinis kraštovaizdis, kurio išlikimui grėsmę gali kelti negrįžtami pokyčiai: intensyvūs miškų kirtimai, gyvulių ganiava, dervos ir medžio anglies gavyba, sakinimas. Pasikartojantys miško gaisrai lėmė didelius kraštovaizdžio pokyčius.

Didysis kopagūbris - ypač raiški Kuršių nerijos reljefo forma. Tai smėlynai, pasiglemžę nerijos miškus, gyvenvietes ir senąsias parabolines kopas. Šių naujų kopų formavimosi procesas prasidėjo XVI a., kuomet pamažu nyko natūralus barjeras – miškas.

Kultūrinis paveldas yra turtingas tiek architektūra, tiek savito gyvenimo būdo nulemtomis tradicijomis, tikėjimais, užsiėmimais. Gyvenimas smėlynuose diktavo visai kitokias taisykles negu žemyne.  Medinės burinės valtys, vėtrungės, antkapinės lentos, žvejų namai – tai išskirtiniai Kuršių nerijos ir Kuršių marių atributai. Jie yra vieninteliai tokie pasaulyje.

Gamta - vienas iš svarbiausių augalijos pobūdį įtakojančių aplinkos veiksnių yra vanduo. Pajūrio smėlynuose augantys augalai yra puikiai prisitaikę prie sausrų. Galinga šaknų sistema pajūrio augalams ne tik padeda atsilaikyti prieš stiprius vėjus; jose augalai kaupia maisto ir vandens atsargas.

Studentai sukūrė filmą „Kuršių nerija ir klimato kaita". Žiūrėkite čia

 Dėkojame Neringos savivaldybės merui Dariui Jasaičiui,  Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus pavaduotojai Linai Dikšaitei, ypač direkcijos biologui Žygimantui Valiuškai už atsakymus į grupės studentų interviu klausimus ir skirtą laiką.

Publikacijos tekstą, vaizdo ir garso medžiagą iš apsilankymo Nidoje, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, parengė Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto pirmojo kurso žurnalistikos studentai: Evelina Budreckytė, Gabija Dubauskaitė, Kamilė Jakučionytė, Augustė Jonušaitė, Benas Morkūnas, Greta Namentkevič, Arnolda Paulauskaitė, Aušrinė Petrošiūtė, Meda Rimkutė, Danielė Šunokaitė ir Kornelija Vaitkutė.

Studentų grupės vadovė – žurnalistė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Jolanta Beniušytė.