„Gaumardžios, Sakartvelo!”

Remiantis archeologiniais duomenimis, vynuogininkystė ir vyndarystė Sakartvele atsirado seniausiai pasaulyje - prieš 8000 metų, šalis laikoma vyno lopšiu. Kartvelai juokais savo gimtojo krašto atsiradimą sieja irgi su vynu. Kuomet  Dievas kūrė pasaulį, dalijo žemes, jų protėviai užstalėje kilnojo vyno taures, sakydami gražiausius tostus Kūrėjui, todėl pavėlavo į dalybas. Dievas, įvertinęs rimtą vėlavimo priežastį, padovanojo kartvelams patį gražiausią žemės lopinėlį, kurį buvo pasilikęs sau, ir prisakė jį saugoti bei puoselėti.

„Gaumardžios! („Į sveikatą“  –  kartvelų k.) skambėjo kaskart prie pietų ar vakarienės stalo. Nuoširdūs tostai už šalį, Dievą, pergalę, taiką... O kur dar palinkėjimai svečiams!

Atvykėliai pasijunta lyg ant sparnų – gražiai pagerbti ir pavaišinti.

Sakartvele vyno išgeriama daug (nekalbant apie turistus), bet gatvėse neteko matyti smarkiai apgirtusių žmonių.  Turizmo atstovai tvirtino, jog alkoholizmo problemos pas juos niekada nebuvo ir nėra. Beje, daug geriama ir vietos mineralinio vandens, įvairių skonių limonado, kuriais taip pat nukraunami stalai.

Tostai – kultūros dalis

Sakysite, kas čia tokio tie tostai, juk jie sakomi visame pasaulyje? Tačiau Sakartvele „supros“ (šventės) metu tostus sako tam specialiai parinktas žmogus – „tamada“. Jis sako tostus, deklamuoja  eilėraščius, dainuoja ir visaip linksmina svečius.  Panašiai kaip pas mus per vestuves „stalo komendantai“.  

Tačiau tamada – tai kaip profesija, nes šį vaidmenį atliekantis žmogus turi būti išsilavinęs, puikiai išmanyti šalies istoriją bei kultūrą. Tokių stalo tradicijų esą nėra niekur daugiau pasaulyje.

Supros vyksta po kelias ir daugiau valandų, ypač užsitęsia, jei yra vestuvės ar kitas gausus giminių susibūrimas. Tamada (didelėje šventėje būna jų ir ne vienas) turi būti išties kietas vyrukas: svečius linksminti, daug kalbėti ir kartu daug gerti, kartais net išragauti po kelis litrus vyno, pasakyti iki pusantro šimto tostų.

Ypatingi tostai sakomi vyną įsipylus į horizontaliai laikomą ragą, kuriame telpa ne vienas litras vyno. Jei tokį siūlo išgerti svečiui, būtina apskaičiuoti savo jėgas: neišgerto ant stalo nepastatysi, o nugertą ragą atiduoti labai negražu. Tuomet geriau iš anksto mandagiai atsisakyti.

Supra – sena kartvelų tradicija, atspindinti šalies kultūrą ir istoriją, todėl puoselėjama iki šiol.

Viešnagės Adžarijoje metu turizmo atstovai maloniai pakvietė į suprą. Tostai, vynas, puikus adžariškas maistas, dainos ir fantastiški šokiai. Šventę – suprą- svečių garbei vainikuoja šiltas bendravimas, dėmesys ir vien geros emocijos.

Brandinimo tradicija - unikali

Kartvelai gamina daug ir įvairaus vyno, čia auginama net per 500 vynuogių rūšių iš pasaulyje registruotų apie 4000 vienetų. Vynas ne tik pamatinė kultūros dalis, bet ir stiprus šalies ekonomikos ramstis. Adžarijos regionas, kuriame teko svečiuotis, laikomas labiausiai išlaikiusiu ilgaamžes vyno tradicijas, čia auginama apie 80 specifinių, pietietiškų vynuogių rūšių.

Tradicinė kartvelų vyno gamybos technika, kuriai naudojamas molinis indas, vadinamas „kvevri", yra įtraukta į UNESCO nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą.

Įvairaus dydžio, kūgio formos moliniai ąsočiai „kvevri“ įkasami į žemę, pripilami vynuogių sulčių, tvirtai uždengiami. Juose pastovioje temperatūroje vynas brandinamas kelis mėnesius. Gaunamas labai natūralus, be jokių priedų, drumzlių ar prieskonių vynas.

Molio ąsočiuose šiuo metu vyną gamina tik nedideli šeimos ūkiai. Dažniausiai vynas brandinamas plieno cisternose, ąžuolo statinėse. Iš vynuogių vyno ūkiuose gaminamas ne tik vynas, bet ir brendis, stipri degtinė „čiačia“.  Degtinė daroma ir iš medaus, vaisių, dažniausiai obuolių. Čiačia stipri – siekia ir 60 laipsnių, todėl patartina jos ragauti labai saikingai.

Netoli Batumio lankėmės vyno ūkyje „Shato Kvirike“,  kuriame vynas brandinamas senuoju būdu – talpos įkastos, matosi tik dangčiai. Vyndariai svetingai pasiūlė paragauti kelių rūšių vyno, gėrimo skonis ir aromatas nuteikė labai maloniai.

‍

Vynas įsišaknijęs kartvelų kultūroje, jo pavyzdžiais juokais matuojamai  ir vyrų branda, ir moterų grožis. Pavyzdžiui, vaikinas vadinamas „jaunu vynu“, o kai jau tampa „vynu“ – gali vesti, „vynas be taninų“- brandus vyras, arba vyro idealas.

Blogo vyno nėra

Sakartvele daugiausia vyno pagaminama iš raudonųjų vynuogių. Tačiau suprose – kartveliškose šventėse įvairiomis progomis -  geriamas ne raudonas, o tik lengvesnis sausas arba pusiau saldus baltas vynas, kuris būna žalsvos ar gintarinės spalvos.

Mėgstami retų veislių vynai. Pavyzdžiui, iš vėlyvą rudenį surinktų, lengvai šalčio gavusių vynuogių spaustas vynas, arba natūraliai rožinis, kuris esą neturi analogų niekur kitur pasaulyje, arba iš aukštai kalnuose auginamos retos veislės vynuogių, kurių derlius siekia vos kelias tonas per metus. Tokio vyno butelis gali kainuoti 50-100 larių ( 1 euras – apie 2,8 lario), ir ne gėda atsinešti į svečius.

O koks mėgstamiausias pačių kartvelų vynas? Į šį klausimą jie paslaptingai atsako: „Tas, kurį mes geriame savo namuose“.

 Anot vietinių, Sakartvele blogo vyno nėra, jei gėrimas pavadintas vynu, tai vynas ir yra. Kaina priklauso nuo vynuogių paplitimo, jei retesnės vynuogės – ir vynas brangesnis.

Iš vynuogių sulčių ir riešutų gaminamas populiarus užkandis „čiurčkela“, primenantis mūsų obuolių sūrius. Džiovintų „čiurčkelų“ prikabinta turguose lyg spalvingų dešrelių. Turistai noriai jas perka lauktuvėms. Kadaise šį užkandį kariai nešdavosi su savimi į mūšį, nes ilgai negendantis produktas malšindavo alkį, taip pat tarnaudavo kaip duonos ir vyno pakaitalas, atliekant religines apeigas karo lauke.

Populiarus kaimo turizmas

Svečiuojantis Adžarijoje, įdomu aplankyti kaimo turizmo sodybas, pavažinėti toliau į kalnus nuo Batumio. Pakeliui galima aplankyti gana įdomų pirmąjį privatų kartvelų etnografijos muziejų, kuriam įsikurti valstybė skyrė nemokamai žemės sklypą.

Keliaujant smagu pasigrožėti kalnų panorama, skirtingų vandens spalvų – rudos ir mėlynos - upių santaka, kriokliais, gražiais miškais, išsaugotomis senovinėmis tvirtovėmis, viduramžių tiltais, menančiais legendinės Gruzijos karalienės Tamaros laikus.

Beje, daugiau kaip pusė kalnuotosios Adžarijos teritorijos apaugusi miškais: bukais, ąžuolais, eglėmis, kėniais.

Labai svetingai keliautojus priima kaimo turizmo sodybos, kuriose galima nakvoti, susipažinti su etnokultūra, degustuoti vyną, maistą, užsisakyti ekskursijų į kalnų žygius, plaukimą plaustais kalnų upėmis.

Kaimo turizmo sodybos yra geras pragyvenimo šaltinis kalnuose įsikūrusiems kaimams.

Lankantis vienoje iš tokių sodybų , jos šeimininkas Rostomas Beridzė sakė, jog ūkyje augina tik vynuoges, daro naminį vyną, kurio kitur nėra, o visus kitus produktus – daržoves, mėsą, sūrius – perka iš vietos gyventojų. Ūkyje pagaminama 200-250 butelių vyno per metus. R. Beridzė parodė moderniai įrengtą virtuvę, kurioje šeimininkauja jo žmona su pagalbininkėmis. „Maistą mes ruošiame dainuodamos, labai patinka šis darbas“,-  sakė moterys.

Žvilgsnis į virtuvę

Viešnagėje kalnuose ragavome tradicinius adžariškus patiekalus, pagamintus iš ekologiškų daržovių, žalumynų, mėsos ir pieno produktų su daug prieskonių. Jie buvo patiekti iš medžio išskobtuose induose. Maistas buvo šviežutėlis ir be galo skanus.

Adžarijoje labai mėgstami sūriai, kukurūzų duona, patiekiami dar iki pagrindinių patiekalų su padažais, daržovių salotomis.  Labai skanus padažas themali, gaminamas iš specifinės slyvų rūšies, kuris tinka prie įvairių patiekalų. Ant stalo nešami įvairūs troškiniai, šašlykai, baklažanai su riešutais, kebabai ...Teko ragauti ir tradicinių chinkalių – koldūnų su mėsa, kurie taip pat valgomi, paėmus į rankas. Labai skanu!  

Vienas skaniausių patiekalų – chačapuris, adžariškos virtuvės pažiba. Tai laivelio ar pusmėnulio formos kepinys iš miltų, sūrio, su žaliu kiaušiniu, simbolizuojančiu saulę.  Kiaušinis sumaišomas su sūriu, kepinys laužomas gabalėliais, mirkomas į kiaušinio ir sūrio masę, ir valgomas.  Skirtinguose regionuose chačapuris ruošiamas savaip, receptūra nėra vienoda.

Svečiai – nuo Dievo

Kartvelai mėgsta skaniai ir gausiai pavalgyti, taip pat vaišina ir svečius. Moterys virtuvėse braukia devynis prakaitus, bet labai nesiskundžia, tokia tradicija – stalas svečiams turi būti nukrautas, nesvarbu, kad jie nepajėgs visko suvalgyti. Batumyje restorane po sočios vakarienės ritinant pilvus prie išėjimo padavėjas juokavo, kad niekas iš šio miesto neišvažiuoja, kol nepriauga iki 100 kilogramų (!) svorio. Beje, humoro jausmas kartvelams tikrai nesvetimas, jie neieško žodžio kišenėje.

„Svečiai mums skirti paties Dievo, todėl jiems mūsų durys visada atviros. Jūs šypsotės – mes laimingi”,- labai nuoširdžiai sako kartvelai, ir jų žodžiai nesiskiria nuo veiksmų: svetingumas, vaišingumas lydėjo mus visą kelionę.

Skaudi istorija nepamiršta

Kalnų sodyboje skanaudami burnoje tirpstantį maistą, išklausėme šaunaus tamados tostų, ilgesingų kalniečių dainų.

Kartvelų polifoninį dainavimą UNESCO yra paskelbusi žodinio ir nematerialaus paveldo pasaulio šedevru.  

Jų dainos kažkuo panašios į lietuvių sutartines, sujaudina iki širdies gelmių. Gal dėl to, kad abi mažos tautos yra iškentusios daug karų, patyrusios didelių netekčių, susijusių su tuo pačiu šimtmečius agresyviu kaimynu. Visi tie pergyvenimai fiksuojami folkloro pavelde. Kartvelai patys stebisi, kaip jie išliko, nes šalies istorijoje – daugybė karų: su rusais, su turkais...

Ir net šiais laikais nėra ramybės. Šiemet sukanka 15 metų nuo paskutiniojo Sakartvelo ginkluoto susirėmimo su Rusija dėl užgrobtos Abchazijos, o dar anksčiau – Pietų Osetijos. Rusija neteisėtai yra atėmusi 20 proc. Sakartvelo teritorijos. Įtampa juntama: kalnuose nelabai kas nori kalbėti rusiškai, jaučiamas stiprus priešiškumas šaliai agresorei. Kraujas ir Sakartvele liejosi upeliais, tik rusai už tai negavo jokio atpildo, gal todėl savo purvinais batais išdrįso mindyti ir Ukrainos žemę.

Jau grįžus namo teko matyti televizijos reportažą, kaip kartvelai iš Batumio uosto pirma laiko išvijo rusų kruizinį laivą, kuris drįso užsukti į užgrobtą Suchumio kurortą, Abchazijos sostinę.  

Visas pasaulis – per vieną dieną

Po kelionių  geras poilsis – pabūti gamtoje. Batumio botanikos parkas labai tinka ilgiems pasivaikščiojimams.  Kas vaikščioti nelabai nori ar gali, važiuoja elektrobusais, nes parko reljefas kalvotas.

Yra sakoma,  jog aplankius šį šimtametį parką, skalaujamą Juodosios jūros bangų, tas pats, kaip per vieną dieną pamatyti visą pasaulį.

Mat čia yra surinkti skirtingų žemynų augalų pavyzdžiai iš viso pasaulio, kurie puikiai jaučiasi subtropiniame Batumio rojuje. Vaikščiodami patenkame ir į japonišką sodą, ir į atogrąžų mišką, ir į spygliuočių giraites.

Parke galima pamatyti milžiniškų sekvojų, eukaliptų, bambukų  plantaciją, kiparisų, šimtamečių bonsų, sakurų, kaštonų, magnolijų, klevų, citrusinių vaisių, riešutmedžių ir daugybę kitų medžių, retų dekoratyvių augalų, krūmų bei gėlynų.

„Gyvas tiltas“ traukia visus

Įspūdingi parko rožynai, čia auga daugiau kaip pusantro šimto rožių rūšių.  Galima pamatyti labai retų augalų, kurie priskiriami nykstančioms rūšims.

Botanikos parko įžymybė – pėsčiųjų taku per upelį tapęs tulpmedis, kuris kadaise per audrą čia nugriuvo ir toliau auga, tiesdamas į dangų šakas, virtusias medžiais.

Šioje vietoje susidaro net eilutė, norinčių nusifotografuoti ant egzotiško „gyvojo tilto“. Dar vienas retas ir įdomus augalas – mimoza, kurią palietus, tuoj pat ji užveria lapus ir pasislepia.

Asmeniškai nustebino nematytas vietinis augalas – lauravyšnė – vyšnia su lyg lauro lapais, nors uogos ne tokios skanios kaip tikros vyšnios.

Parką sudaro atskiri skyriai pagal šalis, tropinių augalų šiltnamiai, kolekciniai sklypai, čia išlikęs ir parko įkūrėjo - prancūzų sodininko  Mišelio Dalfonso namelis. Teigiama, kad parką kasmet aplanko tūkstančiai turistų, nes juos traukia gamtos unikalumas, augalų įvairovė, sutvarkyta infrastruktūra, galimybė pailsėti nuo miesto triukšmo. Čia galima stovyklauti, maudytis jūroje, esant reikalui, ir pernakvoti.

‍

Žurnalistės kelionę finansavo Adžarijos turizmo departamentas, tačiau įtakos straipsniui tai neturėjo.

‍

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

‍