Vienija regos negalia

Šiemet gegužę buvo oficialiai įkurtas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Palangos miesto filialas, kurio nariai rugsėjį rinkosi į pirmąjį ataskaitinį susirinkimą, šventiškai paminėdami ir atidarymo datą.  Iki tol šio kurorto regos negalią turintys žmonės priklausė LASS Kretingos miesto padaliniui, tačiau aktyvi bendruomenė panoro tokį filialą įkurti ir savo mieste. Jo pirmininke tapo nepailstanti bendruomenės narė Daina Vitkauskienė. Ji pastebėjo tokios organizacijos poreikį Palangos kurorte ir ėmėsi iniciatyvos suburti likimo brolius ir seseris į darnią bendruomenę, kad nė vienas neliktų nuošalyje. Ir ji tai padarė nepaisydama savo regos negalios.

‍

Portalo gargzdapilis.lt žurnalistai buvo pakviesti į susitikimą su LASS Palangos miesto filialo nariais, kurio metu teko galimybė artimiau susipažinti su šios bendruomenės žmonėmis. Vos tik sugūžėjus visiems į vieną iš Palangos bendruomenės namų salių, susidarė jauki atmosfera. Šį jausmą materializavo kaipmat ant stalo atsidūrę garuojančios arbatos ir kavos puodeliai. Taip prasidėjo atviras ir nuoširdus pokalbis.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šią žmonių grupę vienija tik bendra regos negalia, bet kiekvienas artimiau su šios bendruomenės nariais susipažinęs individas pastebėtų visai ką kitą.

Šie žmonės tiesiog užburia pozityvumu ir sugebėjimu pasijuokti iš savęs, kas yra išties reta savybė.

Jie patvirtina teiginį, kad neregio liežuvis yra be kaulo ir istorijomis iš savo gyvenimo pasaulį nutapo visiškai kitomis spalvomis, iš visai kitos perspektyvos. Beklausant vis tenka plačiau atmerkti akis. Bemat jose ima kauptis ašaros. Bet ne iš liūdesio ar užuojautos, o iš nesustabdomo juoko, besiliejančio tarp susirinkusiųjų.

Stengiasi nepasiduoti negatyvioms mintims

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Palangos filialo nederėtų laikyti monolitu. Tai skirtingus žmones burianti organizacija, kurios narius telkia regos negalia. Bet net ir ši negalia nėra vienoda. Daliai žmonių regėjimas yra apribotas tik dalinai, todėl jie vadinami silpnaregiais. Šiai bendruomenės daliai kiek lengviau savarankiškai veikti visuomenėje, nors sunkumų netrūksta ir jiems.  Kitą dalį sudaro neregiai. Tai žmonės, kuriems visiškai sutrikusi regėjimo funkcija. Dėl to jų veikimas sociume yra dar sudėtingesnis.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į neregių psichologinį aspektą. Filialo vadovė pasakoja, jog nuo gimimo nematančių asmenų ir vėlesnėse gyvenimo stadijose apakusių žmonių psichologinė savijauta gali nemenkai skirtis.

„Psichologiškai yra daug sunkiau tam, kuris gerai matė ir šiandien nebemato. Mes turime tokį mokytoją Joną iš Klaipėdos. Jis nuo gimimo nematantis vaikinas. Ir jis man sakė, jog labai daug metų net nesuprato, kad nemato. Tas Jonas vaikystėje brolį dviračiu vežiodavo, tik vis į krūmus įlėkdavo. Jo brolis vis stebėdavosi, kodėl jis į krūmus važiuoja. Ir jis (aut. p. – Jonas) sako, kad nejaučia jokios depresijos ar nerimo, kad nemato“, – teigė ji.

Atsiradus psichologiniam nuosmukiui labai svarbus yra palaikymas iš šono, nuraminimas. Apakęs asmuo turi suvokti, kad yra ne vienas, ir tada viskas pasidaro paprasčiau.

„Apakusiam žmogui atrodo, kad jam vienam sugriuvo pasaulis. Paskui jis pasižiūri, kad ir tam, ir anam yra tas pats, o kiti dar blogiau mato“, – pridėjo filialo vadovė.

Siekiant palaikyti gerą psichologinę būklę, neregiui svarbiausia nepanikuoti ir nepasiduoti negatyvioms mintims, o jeigu kyla sunkumų – priimti pagalbą. „Mes kartais į kraštutinumus puolame – arba užsidarome nuo visų, bijome išeiti iš savo namų, arba puolame į priešingą pusę – visi atrodo kalti, visus šokdiname, visi turi tarnauti. O mes (aut. p. – Palangos filialas) pirmiausia žiūrime, ką gali pats žmogus padaryti, ir tik tada, kai pats negali, pasiūlome pagalbą“, – kalbėjo D. Vitkauskienė.

Reginčiųjų pagalba – būtina

Sunkią regos negalią turintys asmenys negali savarankiškai veikti visuomenėje. Tokį nuosprendį skelbia filialo atstovai. Anot jų, neregiams reikalinga bent minimali matančiųjų pagalba. „Kartais juokingai skamba, kai neregys pasako, kad viską gali pats, yra labai savarankiškas ir jam nereikia jokios pagalbos. Tai ne visai tiesa ir iš tikrųjų kartais mums reikia reginčiųjų žmonių pabuvimo šalia ir pagalbos. Daug ką mes galime, bet šalia matančių žmonių mes geriau jaučiamės“, – teigė Palangos  žmonių su regos negalia bendruomenės siela D. Vitkauskienė.

Už namų ribų tyko tiek daug iššūkių, kad neretai neregiai net nedrįsta peržengti slenksčio. Pavojus gali slypėti už kiekvieno kampo, nes miesto gatvėse gausu kliūčių: nuo gėlių klombų iki viduryje gatvės pastatytų stendų.

Neregiams, bandantiems ignoruoti šią riziką filialo nariai turi griežtą atsaką, griaunantį bet kokias iliuzijas. „Aš visuomet buvau prieš tuos šūkius „Aš viską galiu“. Nieko tu negali. Aš žinau, daugiau nei 50 metų priklausau draugijai (aut. p. – LASS). Tokie šūkiai labai sugadina žmones, ypač iš jaunimo tarpo“, – pirmininkei antrino filialo narys Algimantas Arbočius.

Liepos mėnesį LASS atliktos apklausos duomenimis (didesnė dalis apklaustųjų buvo silpnaregiai), net 50 proc. neregių bei silpnaregių teigia, kad savo artimoje aplinkoje savarankiškai, be kitų žmonių pagalbos, juda tik retais atvejais arba priversti aplinkybių, net 12,2 proc. apklaustųjų teigia, niekada neišeinantys iš namų be kito žmogaus pagalbos.

Buitį pritaiko pagal savo reikmes

Gyvenimas su regos negalia nėra lengvas, bet net ir iš kebliausios padėties galima rasti išeitį. Tai turbūt yra vienas pagrindinių LASS Palangos miesto filialo nuostatų. Ši geros nuotaikos nestokojanti bendruomenė, atrodo, dar nesutiko per didelio iššūkio. Anot jų, svarbiausia yra atrasti savo sistemą, savo prisitaikymo modelį, kadangi ne visos buities sritys yra pritaikytos neregiams. „Pavyzdžiui, nusipirkus šampūno buteliuką, kartais jis sutampa su kondicionieriaus buteliuku. Ant daugumos šampūnų nebūna Brailio rašto, tai ant vieno užsisukame gumelę, o ant kito nieko arba vieną buteliuką perkame didesnį, kitą – plokščią“, – sakė filialo vadovė.

Net ir vartodamas vaistus neregys negali prarasti budrumo. „Jeigu ant vaisto nėra Brailio rašto, neregys ieško kitų būdų. Jis nustato, kokio dydžio buteliukas arba užsideda taškelius, užsiriša gumelę, pasideda į pirmą stalčių. Žodžiu, ieškome visokių būdų. To mes ir mokome neregius – reikia turėti savo sistemą. Bet šiaip žmogus ir pats atranda savo sistemą. Sugalvojame visokių būdų, kaip kasdienybę paversti paprasta“, – aiškino D. Vitkauskienė.

Svarbu mažiau ieškoti kaltų

Tačiau, kaip net ir pačioje pažangiausioje kompiuterinėje sistemoje, taip ir neregių gyvenimo modelyje pasitaiko klaidų. Bet jie tik skaniai pasijuokia iš tokių nesusipratimų ir nesuka sau galvos. Susitikimo dalyviai noriai dalijosi linksmomis istorijomis iš savo kasdienybės, o salėje netilo juokas.

„Ir mums buvo tokia problema. Aš kažkaip nepasižiūrėjau. Jis apsirengė tvarkingai, apsiavė batus ir mudu išėjome. Aš tik žvilgtelėjau, žiūriu, jo batai „susipykę“, žiūri į priešingas puses. Tai mes atsisėdome ant šaligatvio krašto ir persiavėme batus“, – prisiminė matanti neregio Petro artimoji Nijolė.

Tuomet atėjo eilė pasisakyti linksmajam neregiui Janiui, kuris privertė visus išspausti ne vieną juoko ašarą. Šis iš Latvijos kilęs neregys papasakojo istoriją iš savo, kaip pats pavadino, vienišiaus gyvenimo.

„Aš kotletus iškepiau. Spaudžiau, spaudžiau, bėga vanduo, bėga. Aš galvoju, kas čia per mėsa. Iškepiau, suvalgiau, o po trijų dienų šaldytuve faršą randu. Ir galvoju, iš ko tada aš tuos kotletus iškepiau, juk yra faršas likęs.

Tris dienas sėdėjau ir galvojau – tai iš ko aš iškepiau tuos kotletus? Bet kokie jie skanūs buvo… O buvo taip. Buvo kopūstienės sriubos šaldytuve įdėta. O ji perdžiūvusi buvo, skysčio mažiau. Aš dedu, dedu džiūvėsėlius, dedu kiaušinius ir iškepiau kotletus. Tai va, koks yra vienišo žmogaus gyvenimas“, – anekdotinę situaciją nupasakojo jis.

Šios bendruomenės narių požiūrį į gyvenimą puikiai apibendrino silpnaregis A. Arbočius. Jis, kaip ilgą patirtį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos gretose sukaupęs ir žodžio kišenėje nelaikantis žmogus, pasakė: „Svarbu iš savęs pasijuokti, su šypsena, mažiau ieškoti kaltų ir nuo realybės nenušokti. Reikia turėti sveiko proto, bet kartais ir tą karčią piliulę reikia mokėti nuryti. Turime išmokti nuryti karčią tabletę, neužsigerdami kokakola".

„Ne veltui kažkas pasakė, kad gyvenimas yra antras universitetas. Gyvenimas labai daug ko išmoko“, – po kiek laiko dar pridūrė Algimantas.

Brailio raštas ir baltoji lazdelė – jau praeitis

Technologijos neabejotinai keičia pasaulį. Jos neaplenkė ir regėjimo negalią turinčių žmonių. Kadaise atrodžiusios nepakeičiamomis kai kurios įprastos pagalbinės priemonės, kaip baltosios lazdelės ar Brailio raštas, užleidžia savo vietą technologijoms, atveriančioms naujus galimybių horizontus.

Pavyzdžiui, technologijos labai pasitarnauja neregiams studijuojant. „Viskas yra telefone, viską skanuojame, fotografuojame, ko nematome. Tie, kurie visai nemato visokias garsines programas naudoja. Tik mums aplinkos saugumas ir prieinamumas turi būti, nes reikia kabinetus susirasti, svarbu, kad laiptai būtų saugūs. O šiaip neregiai visur studijuoja, labai įvairiose specialybėse. Kaip aš sakau, jeigu yra bent šiek tiek košės galvoje, reikia stoti ir mokytis, nes valstybė pinigus moka vien už tai, kad žmogus su negalia studijuoja”, – pasakojo Daina Vitkauskienė.

Pati LASS Palangos miesto filialo pirmininkė pripažįsta, jog jos organizacijos nariai nėra linkę naudotis nei baltosiomis lazdelėmis, nei Brailio raštu. „Su baltąja lazdele reikia išmokti vaikščioti ir svarbiausia reikia išdrįsti su ja vaikščioti. Tai reikalauja dar daugiau darbo. Laikoma ant spintos lazdelė yra visai nenaudinga, ji padeda tik tada, kai ja naudojamasi“, – patirtimi dalijosi ji. „Labai gaila, bet mes Palangoje nė vienas nemokame Brailio rašto, nes mes esame tinginiai. Iš esmės Brailio rašto mokosi tik jaunimas mokyklose, o vyresnio amžiaus žmonės tikrai nesimoko, nes ir pirštai nebeklauso. Ir kam mokytis, kai viskas kalba? Įgarsintos knygos kalba, telefonai kalba, radijas kalba, kompiuteriai kalba. Brailio raštas dabar yra labiau idėjinis neregių raštas, kuriam netrukus bus 200 metų, ir nėra privaloma jo mokėti, tikrai be to galima gyventi".

Filialo atstovai išreiškė savo nuomonę ir apie kitą neretai viešojoje erdvėje minimą priemonę – šunis vedlius. A. Arbočiaus teigimu, Lietuvoje tokių šunų turėjimas nėra prigijęs, o išlaikymas – per brangus. „Tai yra brangus išlaikymas, labai brangus paruošimas. Jeigu žmonės norėtų įsigyti, tai užsienyje ir dabar galima nusipirkti, bet tai yra labai dideli pinigai, per mėnesį reikia skirti 300–400 eurų, kad būtų galima išlaikyti“, – sakė jis.

Vienas dalykas yra galėti, kitas dalykas - norėti

Susitikimo metu Palangos filialo vadovė pažėrė ir šiek tiek kritikos valstybei, kuri, jos teigimu, ne visai galo tinkamai įvertina regos sutrikimų turinčiųjų poreikius bei kartais turi klaidingą požiūrį į šią visuomenės grupę. „Vienas dalykas yra galėti, kitas dalykas - norėti. Kartais valstybė viską daro, kad įgalintų mus, daro šaligatvius, organizuoja renginius, bet dar žmogus turi norėti. Tai dar vienas dalykas. Jie sako, kad mes jums pritaikėme muziejus, teatrus, o jūs neateinate ir stebisi, aikčioja. Bet turi norėti dar žmogus. Mes neprivalome kiekvieno tempti į muziejus ir teatrus. Jie (aut. p. – valdžios atstovai) sako padarėme, o jūs neateinate. Bet ar jūs sudominate? Čia kita medalio pusė. Yra toks požiūris, kad neįgalieji yra kaip šventieji, kurie su sparniukais skraido“, – ironizavo filialo vadovė.

Pasak jos, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečių savivaldybių situaciją, kuri gali gerokai skirtis nuo padėties sostinėje. „Didžioji dalis mūsų organizacijos žmonių yra garbaus amžiaus. Tiesiog taip susiklostė, kad apie 80 % mūsų neregių yra pensinio amžiaus. Aš pirmiausia žiūriu, ko tam žmogui reikia, kuris pas mus ateina. Vilniuje gal kitaip, ten daugiau yra studentų, jaunimo, bet Palangoje mums reikia gero laiko, saugaus bendravimo, išėjimų, išvykų, įvairių svečių, laisvalaikio praleidimo, pabuvimo kartu”, – kalbėjo D. Vitkauskienė.

Bendruomenė – kaip vienas kumštis

Pasak Dainos Vitkauskienės, jos, kaip pirmininkės, svarbiausias uždavinys – kad kiekvienas regos negalią turintis LASS Palangos miesto filialo narys – tiek senbuvis, tiek naujokas – galėtų jaustis saugiai ir komfortiškai.

Šioje organizacijoje stengiamasi patenkinti kiekvieno neregio ar silpnaregio poreikius. Kartą per savaitę organizuojami susibūrimai, o prireikus rengiami individualūs pokalbiai, kad to būtų pasiekta.

Vienas iš būdų patenkinti taip trokštamą socializacijos poreikį yra bendros organizacijos žmonių veiklos. Su D. Vitkauskiene priešakyje filialo nariai vyksta į įvairias išvykas, pasivaikščiojimus ar net žygius. Gavę kvietimus arba dalinį finansavimą, jie lankosi spektakliuose, neseniai pabuvojo ir Ventės paukščių žiedavimo stotyje, Vydūno muziejuje Kintuose, iškylavo prie Darbėnų tvenkinių, dalyvavo „Camino Lituano“ žygyje nuo Palangos iki Olando kepurės Klaipėdos rajone. Ir tai tik nedidelė dalis visų šio filialo narių bendrų veiklų.

Siekdami palaikyti gerą atmosferą bendruomenės viduje, jos nariai apeina jautrias temas. Jie vengia kalbėti apie politiką, pinigus, religijas, pandemiją, ir bando labiau akcentuoti vienijančius dalykus. „Visko pas mus būna – ir prasta nuotaika, ir depresija pasergame, ir linksmiau būna. Bet mus vienija regos sutrikimas ir mes stengiamės palaikyti vieni kitus“, – sakė D. Vitkauskienė.

‍