Nuo jūros iki kalnų ir dykumų

 Sausį Vadi Rumo dykumoje keliautojų palyginti nedaug – juos atbaido vėsokas oras. Žmonėms patinka vaikščioti smėlynuose, lipti į kalnus (aktyvus ir alpinizmas), ieškant romantikos nakvoti beduinų palapinėse, skaičiuoti ryškias žvaigždes ir mėgautis absoliučia tyla, kuri tvyro tik dykumose. Galima jodinėti kupranugariais arba vykti į safarius po dykumą atvirais džipais. Pastarąjį variantą teko išbandyti ir mūsų keliautojų grupei – išvykome į akmenuotą dykumą trimis džipais. Juos vairavo beduinai, vietos dykumų gyventojai, kurių pagrindinis verslas – turizmas.

Važiuoti džipais nebuvo labai malonu, nes košė šaltas vėjas. Teko apsirengti visais turimais šiltais drabužiais ir apsivynioti šalikais, nepamiršus kepurių ir pirštinių. Fotografuojant rankos stingo nuo šalčio, o sustojus smėlynuose imdavo kaitinti saulė. Kopiant į uolas teko į šalį mesti šiltas striukes. Uolose nėra įrengta jokių laiptų ar turėklų, tai teko kliautis savo jėgomis ir padėti vieni kitiems kopinėti aukštyn žemyn. Žiemą keliaujant yra ir pranašumų. Mažiau turistų, todėl nereikia stumdytis prie įspūdingiausių uolų, norint į jas užkopti ar pasidaryti gražią nuotrauką.

Tarsi kitoje planetoje

Vadi Rumo dykumoje stūkso  ir aukščiausia Jordanijos kalnų viršūnė - 1854 metrų Džabal Umm ad Dami kalnas. Kai geras oras, nuo kalno matosi Raudonoji jūra ir Saudo Arabijos teritorija.

Keliaujant Jordanijoje orai keitėsi nuolat: teko ir pašalti, ir lietaus gauti, ir degintis bei maudytis šiltame Raudonosios jūros vandenyje. Nuo Raudonosios jūros kurorto Akabos iki Vadi Rumo dykumos tik 60 kilometrų. Pasilepinę prie jūros, patekome tarsi į kitą planetą – spalvas lyg chameleonas keičiančią atšiaurią dykumą, kuri be galo graži ir įdomi. Saulei keliaujant dangumi įvairių formų ir reljefų granito bei smiltainio uolos, statūs kalnai, smėlynai, vis sušvinta kitomis spalvomis.

Teko pavaikščioti smėlynuose, kur smėlio spalva buvo geltona ir raudona. Abi dalys ryškiai skyrėsi viena nuo kitos. Pasirodo, lengvą, smulkesnį raudonąjį smėlį vėjas atpusto iš tolimesnių dykumų. Gražūs uolų pavadinimai: Grybo uola, Septyni išminties ramsčiai, Arabijos Lorenso pavasaris, tiltai, arkos...

Beduinai iki šiol pasakoja istorijas apie britą Tomą Edvardą Lorensą, kuris prieš 100 metų padėjo arabams kariauti su turkais. Yra sukurtas net 7 Oskarus laimėjęs kino filmas „Arabijos Lorensas“ („Laurence of Arabia“, 1962), kuriame Vadi Rumo dykuma atsiskleidžia visu savo gožiu. Būtent po šio filmo pasaulis atrado Marso dykumą, ir iki šiol turistai čia važiuoja nenutrūkstamu srautu.

Dykuma – tai laisvė

Vadi Rum arabiškai reiškia sausą gilų slėnį. Dykuma užima 74 180 ha plotą , jos teritorija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (2011 m.) siekiant išsaugoti unikalią jos gamtą ir  dykumų klajoklių tautelės – beduinų -  kultūrą.

Beduinai čia pasirodė kiek kitokie nei matyti uolose iškaltame stebuklingame Petros mieste, į kurį traukia milijonai turistų. Santūresni, besišypsantys, malonūs. Matėsi, kad jų gyvenimas nelepina,  sąlygos atšiaurios, bet neparodė, kad trūks plyš siekia išpešti iš turistų kuo daugiau pinigų. Net beduinų vaikai, dykumoje siūlydami pajodinėti kupranugariais, tokios drąsos užkalbinti turistus kaip jų tautiečiai Petroje,  nė iš tolo nerodė.

Džipais buvome atvežti į beduinų trobelę, kurioje buvome pavaišinti stipria ir saldžia žalia mėtų arbata, galėjome įsigyti kosmetikos gaminių,  dykumos smėlio buteliukų, papuošalų, kitų suvenyrų. Gerdami arbatą pakalbinome vietinius, ar jie patenkinti gyvenimu dykumoje. Vienas beduinų, pasipuošęs languota raudona jordaniška skara ir pirštais sukdamas kupranugarių kaulo maldos karoliukus, atsakė, jog gyvenimas yra puikus. „Vadi Rumas yra laisvė, dangus ir vėjas, viskas mūsų, kiek akys aprėpia. Niekas to neatims. Tai kaip nesidžiaugti?“,- sakė vyras.

Beje, kelionės metu dykumoje moterų nematėme, visur dirba tik vyrai, jaunuoliai. Po dviejų pandemijos metų, kai buvo nutrūkęs pagrindinis jų pajamų šaltinis iš turizmo – jie labai laukia turistų. Ir stengiasi palikti gerą įspūdį. Štai už paliktus arbatpinigius beduinas pasisiūlė arabiškai ant galvos surišti šaliką – buvo šilta ir jauku su tokiu neįprastu galvos apdangalu. Nesinorėjo jo nusirišti net autobuse, dar mėgaujantis matytais vaizdais dykumoje ir prisimenant šiltą beduinų bendravimą.  

Jordanijos fauna saugoma

Vadi Rumo dykumos teritorija priklauso rezervatui, kurių  Jordanijoje, saugant gyvūniją, augaliją, yra net devyni. Vadi Rumo dykumoje gyvena skorpionai, gyvatės, driežai, jų neteko pamatyti, žiemos metu gal jie nėra tokie aktyvūs, tačiau nuo šių gyvūnų nukentėjusių turistų yra ne vienas. Kaimelyje prie dykumos veikia medicinos punktas, į kurį galima kreiptis pagalbos. Vadi Rumo dykuma paskelbta UNESCO saugoma teritorija ir dėl vien gyvūno – baltojo orikso, kuris dar vadinamas arabišku oriksu arba arabiška antilope.

Prieš 50 metų baltasis oriksai laukinėje gamtoje buvo visiškai išnaikinti, jie gyveno tik zoologijos soduose. Tačiau sutelkus šio krašto šalių pajėgas, oriksai buvo veisiami nelaisvėje ir paleidžiami į natūralią aplinką, dykumas Omane, Saudo Arabijoje, Jordanijoje, Izraelyje.

Dabar skaičiuojama, kad laisvėje Artimuosiuose Rytuose gyvena apie 1000 arabiškų antilopių, jos tebėra dar ant išnykimo ribos. Oriksai pasižymi dviem ilgais tiesiais ragais, kurie iš šono atrodo lyg vienas ragas. Arabai sako, jog galbūt būtent oriksas tapo vienaragio prototipu, kuris figūruoja daugelio tautų mitologijoje, kaip taurumo, stiprybės simbolis.

Jordanijoje, kaip pasakojo vietiniai,  medžioti galima tik šernus, kurių populiacija yra gana didelė. Dykumose gyvena hienos, vilkai,  lapės, kalnuotose vietovėse – kalniniai ožiai. Jordanijos nacionalinis faunos atstovas – mėlynai rausvas paukštelis, kuris net pavaizduotas ant vietinės valiutos – dinarų banknoto.

Patikimi dykumų laivai

Jordaniečiai augina daug avių, kupranugarių, ožkų. Stebėjomės matydami be žolelės dykumose piemenų genamas avių bandas, nesuprasdami, ką jos ten gali rasti valgomo. Pasirodo, avys taip sveikatinamos – juda ir kartu maudosi saulės voniose. Avys yra riebiauodegių veislės, uodega – lašininė. Jordanijoje populiariausi avienos, vištienos patiekalai, jautiena ir žuvis importuojami. Susidarė įspūdis, kad vietiniai mėsos valgo nedaug, labiau mėgsta patiekalus iš daržovių, grūdų, kruopų, sūrio, vaisių.

Dykumų laivai – vienkupriai kupranugariai – šiuose kraštuose nepakeičiami žmonių pagalbininkai. Jie ilgai gali ištverti be maisto (gali išbūti mėnesį) ir vandens, nebijo smėlio audrų, yra ištvermingi, gyvena iki maždaug 40 metų. Kupranugariai savo kuproje kaupia ne vandenį, kaip populiariai manoma, o riebalus, kurie jam leidžia reguliuoti kūno temperatūrą. Dykumose dieną būna karšta, o naktys vėsios. Kai kupranugario kupra subliūkšta, laikas sočiai pamaitinti gyvūną. Nuo smėlio audrų kupranugario akys apsaugotos tankiomis ilgų blakstienų šluotelėmis, nosies šnervės užsidaro lyg šliuzai, ausys mažytės, kojų pėdos plačios, neklimpsta į smėlį.

Nuo karavanų laikų kupriai beduinams iki šiol padeda per dykumas gabenti krovinius, naudojama jų vilna, mėsa.  Pajamų gaunama ir iš turistų jodinėjimo kupranugariais.

Camelius – toks lotyniškas kupranugario pavadinimas, o arabų kalba išvertus reiškia „gražus“.

Beduinai neigia mitus, esą kupranugariai yra agresyvūs, jei kas nepatinka – gali apspjauti, įspirti. Išties tai ramūs, švelnūs, mieli gyvūnai. Tačiau netoleruoja blogo žmonių elgesio su jais, ilgai atsimena ir būtinai atkeršys skriaudikui. Pasak vietinių, kupranugariai agresiją parodo poravimosi metu ir kai patelės laukiasi palikuonių ar jau turi juos. Kupranugario patelė atžalos laukia metus, po to dar metus maitina savo pienu. Kupranugario pienas yra dešimt kartų riebesnis negu karvės. Pienas labai vertinamas dėl savo maistinių savybių, todėl nepigus.

Vanduo už auksą brangesnis

Jordanija – dykumų kraštas: tik 10 proc. teritorijos yra dirbama žemė, 1 proc. užima miškai, visa likusi dalis dykumos ir kalnai. Pasak vietinių, dykumų žemė yra derlinga, tačiau jai reikia lietaus. Lietaus Jordanijoje būna vos tris mėnesius per metus. Vasarą šalyje plieskia saulė, dideli karščiai, danguje nė debesėlio. Pernai pirmojo lietaus jordaniečiai sulaukė tik gruodžio mėnesį. Lietus svečiuosis iki kovo vidurio, o po to vėl sausra. Klimatas keičiasi: lietus vėluoja, žiemos šaltesnės, vėjuotos, kalnuotose dykumose vis dažniau pasirodo sniego. Jordaniečiai turi didelius namus, tad iškyla šildymo problema, nes vėsesniems orams žiemą neprisitaikę. Anksčiau sniegas buvęs retenybė – jam iškritus beduinai prisikasdavo sniego į pikapus ir veždavo vaikams parodyti lyg stebuklą. Dabar sniegas, šlapdriba nieko nebestebina.

Tačiau labiausiai Jordanijos gyventojams trūksta vandens – šalis yra viena skurdžiausių pasaulyje pagal vandens išteklius.

Vanduo brangesnis už auksą ne kaina, o dėl deficito, nes jo nėra tiek, kiek norėtum. Mūsų keliautojų grupę lydėjęs gidas, gyvenantis Jordanijos sostinėje Amane, papasakojo, jog jo šeima, kurioje auga du mokyklinukai vaikai, vandentiekio vandeniu turi teisę naudotis tik du kartus per savaitę, tuomet labai taupydami skalbiasi, maudosi. Visą kitą laiką, kol vėl ateis eilė atsukti čiaupus, turi naudoti sukauptą lietaus vandenį, kuris renkamas didelėse statinėse ant namų stogų. Daug kur galima pamatyti užrašus, raginančius taupyti vandenį. Vandens trūksta, nes dykumų šalyje nėra daug vandens telkinių, mažai lyja.  

Žalioji energija nepopuliari

Įrenginėti artezinius gręžinius labai brangu, valstybė ne iš turtingųjų, tačiau palengva gręžinių atsiranda vis daugiau. Daržininkystė irgi nepigus malonumas, nes tenka daug laistyti. Šalyje trūksta medienos, ji importuojama, miškus kirsti griežtai uždrausta. Bet žiemos sezonu labiau nei įprastai vėstant orams, kai kurie žmonės nelegaliai kerta medieną, gaminasi malkas, norėdami sušildyti būstus. Vėjo, saulės energija dar nėra pakankamai išvystyta, naftos gręžinių taip pat neskubama aktyviai eksploatuoti, nors kai kurios kaimyninės šalys iš naftos labai praturtėjo. Anot vietinių, valdžiai labiau apsimoka žaliavas pirkti ir parduoti šalies rinkoje nei investuoti.

Jordanijoje gyvena labai daug įvairių tautybių žmonių, kurias vienija islamo religija. Dėl karų daug žmonių atvykę gyventi iš kaimyninių šalių - Irako, Sirijos, Palestinos. Nedidelė ir nelabai turtinga dykumų šalis Jordanija sugeba priglausti milijonus pabėgėlių, gyventojų skaičius smarkiai išaugo tik jų dėka ir šiuo metu siekia 11 milijonų. Didžioji dalis jordaniečių gyvena sostinėje Amane.

‍

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

‍

‍