JOLANTA: Gerbiamas ministre, žinia, jog visi keturi Lietuvos upių baseinų rajonai yra tarptautiniai, todėl tarša jais gali patekti turbūt ir patenka iš kaimyninių valstybių. Nemuno upės baseino tarptautinė tarša daro poveikį Neries, Nemuno bei Šešupės upių ekologinei būklei, o taip pat įtakoja į Kuršių marias pernešamas taršos apkrovas.

Kokia yra šiuo metu upių ekologinė būklė, ką rodo Kuršių marių ir Nemuno upės baseino monitoringas, Baltijos jūros kokybės vandens tyrimai, ar ateina teršalų iš Kaliningrado, Baltarusijos pusės?

SIMONAS: Pagrindinė Baltijos jūros problema ir Lietuvoje, ir visame regione, eutrofikacija, ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Ji yra paveikusi apie 97 proc. visos jūros.

Eutrofikaciją labiausiai skatina žemės ūkio veikla ir netinkamai išvalytos nuotekos. Neseniai atskleistas AB „Grigeo Klaipėda“  taršos mastas įrodo ir industrinės taršos mastą. Lietuvai nepavyko stipriai sumažinti jūros taršos apkrovų. Dėl intensyvesnės augalininkystės ir mineralinių trąšų naudojimo padidėjo azoto sąnaudos.

Kuršių marių ir Baltijos jūros aplinkos būklė tiriama kasmet, nustatytu dažnumu, valstybinio aplinkos monitoringo metu.

Įgyvendinant Bendrąją vandens politikos direktyvą ir Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, aplinkos būklė vertinama 6 metų ciklais (paskutinis toks vertinimas atliktas 2022 metais, remiantis 2014-2019 m. duomenimis). Tiriami vandens storymės rodikliai (maistmedžiagės, pavojingos cheminės medžiagos, fitoplanktonas, zoobentosas ir kt.), dugno nuosėdų kokybės rodikliai (pavojingos cheminės medžiagos). Pagal maistingųjų medžiagų koncentracijas ir biologinius rodiklius vertinama ekologinė, pagal pavojingas chemines medžiagas – cheminė vandens telkinio būklė.

Pastarojo (2014-2019 m.) periodo duomenimis atliktas vertinimas rodo, kad Kuršių marios ir Baltijos jūros priekrantė neatitinka geros ekologinės (dažniausiai yra vidutinė ar bloga) būklės, reiškia, kad kai kurių rodiklių vertės viršija nustatytas ribines vertes.

Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje nustatomos vis dar stipriai per aukštos bendrojo azoto koncentracijos, o bendrojo azoto patekimas iš baseino su Nemunu pastaraisiais metais tik augo.

Kuršių marių dugno nuosėdose taip pat buvo nustatyta sunkiųjų metalų. Daugiausia verčių viršijimų nustatyta Kuršių mariose ties Nida paimtose dugno nuosėdose ir Klaipėdos sąsiaurio dugno nuosėdose (Malkų įlankoje ir ties uosto vartais). Tyrimų vietos, kuriose nustatyti viršijimai dugno nuosėdose, yra šalia žmogaus vykdomos veiklos ir taršos objektų (įmonių, vykdančių krovos ir laivų remonto, statybos darbus, paviršinių (lietaus) nuotekų išleistuvai Malkų įlankoje ir laivų uostas Nidoje). Tačiau teršiančios medžiagos šiose vietose linkusios kauptis dėl lėtesnių hidrodinaminių procesų įlankoje ir dėl vyraujančių smulkios frakcijos dugno nuosėdų.

Kaip ir Kuršių marios, Lietuvai priklausanti Baltijos jūros dalis neatitinka geros cheminės būklės. Tyrimų 2010-2022 m. laikotarpio duomenys rodo, kad gyvsidabrio koncentracijos Baltijos jūros žuvų (upinėje plekšnėje, strimelėje ir menkėje) raumenyse nemažėjo ir dažniausiai viršijo aplinkos kokybės standartus.

Dalis teršalų į Lietuvos paviršinius vandens telkinius patenka iš kaimyninių valstybių – Baltarusijos (su Nemunu ir Nerimi) ir Rusijos Kaliningrado srities (Nemunu). Turimi tarptautiniai susitarimai dėl keitimosi duomenimis, bendro monitoringo vykdymo ir bendradarbiavimo šiuo metu nevyksta dėl Rusijos karo Ukrainoje. O ir ankščiau keitimasis informacija su Rusija ir Baltarusija vyko vangiai.

Pagal susitarimą dėl bendradarbiavimo vykdant tarpvalstybinį paviršinio vandens monitoringą ir keitimosi monitoringo informacija, pasirašytą 2012 m. spalio 23 d. tarp Aplinkos apsaugos agentūros, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Rusijos federacijos hidrometeorologijos ir aplinkos monitoringo tarnybos Kaliningrado hidrometeorologijos ir aplinkos monitoringo centro, iki 2015 m. Lietuva ir Rusijos Federacija keitėsi hidrologinių ir hidrocheminių parametrų duomenimis. Įvyko keli dvišaliai susitikimai dėl keitimosi monitoringo duomenimis, naftos taršos dreifo nustatymo ir prognozavimo, kitais klausimais, tačiau po 2015 m. bendradarbiavimas  nevyksta.

Taip pat sudėtinga situacija ir su Baltarusija. Vadovaujantis 2008 m. balandžio 10 d. patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Baltarusijos Respublikos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministerijos techniniu protokolu dėl  bendradarbiavimo monitoringo ir keitimosi duomenimis apie tarpvalstybinių paviršinių vandens telkinių būklę srityje, monitoringo duomenimis su Baltarusija 2019 m. apsikeista po kelerių metų pertraukos.

JOLANTA: Ar yra apskaičiuota žala aplinkai, jei tarša yra ženkli? Netolimoje praeityje yra būta atvejų, kai Nemune dideliais kiekiais dėl neaiškių priežasčių gaišo žuvys ties Gardinu (Baltarusija). Nemune nėra maudyklių ties Druskininkais, Birštonu, žmonės kalba, kad dėl to, jog vanduo užterštas chemijos gamyklų Baltarusijoje atliekomis. Ar tai tiesa? Kaip įmanoma apsisaugoti nuo pramoninių teršalų iš kitų valstybių?

SIMONAS: 2020 m. birželio 15 d. Aplinkos apsaugos agentūros ekspertai paėmė ištirti Nemuno vandens mėginius ties Alytumi ir Druskininkais, pasirodžius informacijai, jog Nemune ties Gardinu gaišta žuvys. Paimtuose Nemuno aukščiau Druskininkų vandens ėminiuose buvo nustatyta šiek tiek mažesnė už ribinę vertę deguonies koncentracija vandenyje, bet nesiekė minimalios kritinės ribos, kuri turi labai didelę reikšmę gyviesiems vandens organizmams.

Imant mėginius, nustatyta vandens temperatūra Nemune siekė apie 20–21 C, todėl deguonies sumažėjimą vandenyje galėjo lemti aukšta upės vandens temperatūra. Kuo aukštesnė vandens temperatūra, tuo mažiau deguonies jame ištirpsta. Taip pat buvo nustatytas šiek tiek padidėjęs bendras deguonies sunaudojimas, bet jis mažai skyrėsi nuo kitu laikotarpiu nustatytų koncentracijų. Padidėjusių organinių medžiagų priežastys galėjo būti ir dėl suvešėjusios augmenijos, kuri sunaudoja daugiau deguonies, o vandens lygis tikrai nebuvo aukštas. Vanduo buvo netoksiškas, kitų biogeninių medžiagų koncentracijos buvo nedidelės iš pavojingų medžiagų buvo nustatyta tik di (2-etilheksil) ftalato (DEHP), kurio koncentracija neviršijo leistino aplinkos kokybės standarto.

Aplinkosaugininkai sistemingai stebėjo Nemuno pakrantę ir Kauno marias, bet Lietuvos teritorijoje nugaišusių žuvų nebuvo rasta.

Nemunas pasienyje su Baltarusijos Respublika ties Druskininkais yra vidutinės ekologinės būklės, cheminė būklė – neatitinkanti geros, taip pat Nemunas aukščiau Rusnės, kur be taršos iš Lietuvos Respublikos būklei įtaką daro ir iš Rusijos Federacijos patenkanti tarša, yra vidutinės ekologinės būklės, cheminė būklė – neatitinkanti geros.

Analizuojant Nemuno UBR atskirų pabaseinių upių kategorijos vandens telkinių ekologinės būklės įvertinimo rezultatus, nustatyta, kad daugiausia geros būklės reikalavimus atitinkančių vandens telkinių yra Šventosios pabaseinyje (58 vandens telkiniai). Geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinkančių vandens telkinių daugiausia yra Nemuno mažųjų intakų, Nevėžio ir Šešupės pabaseiniuose.

Nemune virš Druskininkų miesto fizikinių–cheminių kokybės elementų bendrieji rodikliai yra tiriami 12 kartų per metus, todėl bet kokie vandens kokybės pokyčiai yra stebimi. Be monitoringo, mėginiai yra imami ir tiriami pastebėjus žuvų kritimus ar gavus piliečių pranešimus apie pastebėtą Nemuno taršą.

JOLANTA: O gal mes patys labiau teršiame savo vandens (taip pat ir požeminius) telkinius. Kokios pastarųjų metų tendencijos ir ateities prognozės?

SIMONAS: Paviršinių vandens telkinių būklė Lietuvoje vertinama Upių baseinų rajonų valdymo planų (UBR) principu, periodu kas 6 metai. Įvertinus paviršinių vandens telkinių būklę, nustatyta, kad Lietuvoje iš 1 193 vandens telkinių 64 proc. (iš 826 upių – 63 proc., 361 ežerų – 64 proc. ežerų, visi 4 tarpiniai ir 2 priekrantės kategorijų vandens telkiniai – 100 proc.) priskirti rizikos vandens telkiniams ir neatitinka geros ekologinės būklės kriterijų. Lyginant 2009-2015 m ir 2016-2021 m. periodus, vandens telkinių geros ekologinės būklės pokyčius, nustatyta, kad Lietuvoje 76 proc. upių kategorijos vandens telkinių būklė nepasikeitė, 6 proc. – pagerėjo, 18 proc. – pablogėjo, ežerų kategorijos 70 proc. vandens telkinių būklė nepasikeitė, 3 proc. – pagerėjo, 27 proc. – pablogėjo. Tarpinių ir priekrantės vandens telkinių būklė neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų.

Galima išskirti 2 veiksnių grupes, lėmusias paviršinių vandens telkinių būklės monitoringo rezultatų pablogėjimą. Viena veiksnių grupė – besitęsianti ir didėjanti pasklidoji tarša, daugiausia dėl žemės ūkio veiklos, kai kuriuose vandens telkiniuose – sutelktoji tarša, išliekantis hidromorfologinių pokyčių poveikis, gamtiniai procesai ir besikeičiančios klimatinės sąlygos.

Kita veiksnių grupė – per paskutinį periodą surinkta daugiau faktinių duomenų apie paviršinių vandens telkinių būklę. Padaryta pažanga dėl paviršinių vandens telkinių tyrimų – vykdyta atnaujinta monitoringo programa ir surinkta daugiau duomenų apie vandens telkinių būklę. Be to, padaryta pažanga atliekant upių ir ežerų kategorijų vandens telkinių ekologinės būklės pagal biologinius elementus tyrimo ir įvertinimo metodų interkalibraciją su kitomis ES šalimis, siekiant įsitikinti, kad gera paviršinių vandens telkinių ekologinė būklė vienodai suprantama ir vertinama visose ES šalyse. Labiausiai paviršinių vandens telkinių būklę neigiamai veikia pasklidoji tarša, daugiausia dėl žemės ūkio veiklos (42 proc. reikšmingai paveiktų telkinių). Pasklidąją žemės ūkio taršą sudaro į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patenkančių junginių (daugiausiai azoto ir fosforo) išplovos į paviršinius vandens telkinius. Padidėjusi azoto ir fosforo koncentracija yra pagrindinis veiksnys, skatinantis eutrofikaciją – spartų dumblių vystymąsi (vandens žydėjimą), kuris sąlygoja vandens telkinių užžėlimą ir uždumblėjimą, žuvų kritimo atvejus.

Šylant klimatui, tikėtina, kad eutrofikacijos procesai spartės. Palyginti su ankstesniais metais, aplinkosauginių priemonių įgyvendinimas žemės ūkyje suintensyvėjo, tačiau įgyvendinimo mastas vis dar nepakankamas.

Paviršinių vandens telkinių būklę neigiamai veikia hidromorfologiniai paviršinių vandens telkinių pokyčiai, atsiradę dėl melioracijos, hidroelektrinių ir upių tvenkimo (40 proc. reikšmingai paveiktų telkinių). Hidromorfologiniai pokyčiai daro neigiamą poveikį biologinei įvairovei, vyrauja skurdi ir menkavertė vandens pakrančių augmenija. Paviršinių vandens telkinių būklei taip pat neigiamą poveiki daro tarša iš kaimyniniu valstybių, tačiau tai sudaro tik nedidelę dalį nuo visos taršos.

Paviršinių vandens telkinių būklę neigiamai veikia sutelktoji tarša (miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių, pramonės įmonių, paviršinių nuotekų tarša – 11 proc. reikšmingai paveiktų vandens telkinių.

Yra atidžiau peržiūrėti 200 galimi sutelktos taršos šaltiniai, kurie gali daryti reikšmingą neigiamą poveikį ežerams ir tvenkiniams, pastarieji ypač jautrūs padidėjusiai taršai. Nustatyta, kad blogą vandens būklę sutelktos taršos šaltiniai lemia 78 ežerų kategorijos vandens telkiniuose. Problemų kyla dėl 47 nuotekų išleistuvų, iš jų 29 skirti buitinėms nuotekoms, 13 – paviršinėms, 3 – gamybinėms ir 2 – kitoms nuotekoms išleisti. 14 išleistuvų nuotekos išleidžiamos tiesiai į telkinį arba 500 m atstumu nuo jo.

Ne visuose iš minėtų 78 ežerų kategorijos vandens telkinių  konkretūs sutelktos taršos šaltiniai žinomi, tačiau jų galimą buvimą rodo netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, bakteriologinių tyrimų duomenys. Rekonstruojamose valyklose planuojama geriau išvalyti nuotekas, kad būtų pasiekta gera taršą priimančių vandens telkinių ekologinė būklė.

Lietuvos vandenų baseinai taip pat gali patirti reikšmingą neapskaitytos miestų nuotekų taršos poveikį dėl gyventojų,  neprisijungusių prie nuotekų surinkimo tinklų ir netinkamo individualaus nuotekų tvarkymo. Šiuo metu yra 13 reikšmingą miestų nuotekų taršos poveikį patiriančių Nemuno upių baseino rajono vandens telkinių. Nuotekų surinkimo infrastruktūros plėtra ir rekonstrukcija vyksta beveik visų šių vandens telkinių baseinuose, todėl galima tikėtis, kad įgyvendinus projektus ir gyventojams prisijungus prie centralizuoto nuotekų surinkimo tinklų, geriau valant individualiai tvarkomas nuotekas, bent 9 vandens telkiniai nebus teršiami buitinėmis, komunalinėmis nuotekomis.

Požeminių vandens telkinių būklė išlieka gera, tačiau dėl gamtinių sąlygų išlieka rizika, kad gali didėti sulfatų, chloridų, kai kuriais atvejais ir fluoridų koncentracija požeminiame vandenyje.

JOLANTA: Vyriausybės programoje numatyta, kad iki 2027 m. pagal bendrąją vandens politikos direktyvą, turime pasiekti 90 proc. gerą vandens telkinių būklę? Kokios priemonės vykdomos, ar jos jau duoda teigiamų rezultatų, ar šis siekis yra realus?

SIMONAS: 2022 m gruodį Vyriausybė patvirtino Aplinkos ministerijos parengtą Nacionalinį vandenų srities planą 2022-2027 metams, kuris užtikrins tvarų ir integruotą vandens telkinių, jūros aplinkos, potvynių rizikos, vandentvarkos valdymą. Tai ilgalaikis dokumentas, kuriame aiškiai įvardinta, kas kvalifikuojami kaip teršėjai, kaip su jais bus kovojama, kokie reguliaciniai mechanizmai bus pasitelkti.

Gerinant paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę ypatingas dėmesys bus skiriamas pasklidosios taršos mažinimui ir vadinamajam upių išlaisvinimui. Taip pat siekiama mažinti taršą, pasiekiančią Baltijos jūrą ir Kuršių marias su upių nuotėkiu, tobulinti pasirengimą potvyniams ir gerinti jų prevenciją. Kartu planuojama didinti vandens telkinių valdymo sistemos efektyvumą.

Planas apima ir dar vieną svarbią sritį – užtikrinti kokybiškas viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, mažinti aplinkos tarša nuotekomis. Tam numatoma didinti vandentvarkos įmonių efektyvumą, įgyvendinti sąnaudų susigrąžinimo principą.

Šiuo metu yra derinamas ir greitu metu planuojamas patvirtinti  aplinkos ministro bei žemės ūkio ministro įsakymu tvirtinamas detalus veiksmų planas, kuriame smulkiai numatytos priemonės, kurios turės būti įgyvendintos, kad pasiektume aukščiau išvardintus tikslus ir pagerintume Lietuvos vandenų būklę.

Taip pat 2021 m. buvo atnaujintas HELCOM Baltijos jūros veiksmų planas. Jį prireikė atnaujinti, nes iki 2021 m. nepavyko, kaip buvo užsibrėžta, pasiekti geros jūros būklės. Baltija išlieka viena labiausiai užterštų pasaulio jūrų. Atnaujintame Baltijos jūros veiksmų plane numatyta apie 200 konkrečių veiksmų ir priemonių, skirtų biologinei įvairovei, eutrofikacijai, pavojingoms medžiagoms, laivybai ir žuvininkystei.

Be to, įtraukta naujų veiksmų, susijusių su didėjančiais iššūkiais, pavyzdžiui, su klimato kaita, jūros tarša šiukšlėmis, farmacinėmis medžiagomis, povandeniniu triukšmu ir jūros dugno trikdymu. Plane išlaikytos ambicijos sumažinti vandens, paplūdimių taršą, pagerinti jūros gyvūnų būklę. Visi veiksmai planuojami įgyvendinti ne vėliau kaip 2030 m.

Baltijos jūros veiksmų planą pasirašė ir Rusijos federacijos atstovai, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą bet koks bendradarbiavimas su Rusija nutrauktas. Pažymėtina, kad ir iki Rusijos karo pradžios bendradarbiavimas su Rusija buvo sudėtingas, ir praktiškai niekada nebuvo gauti atsakymai į Lietuvos siųstus prašymus pateikti informaciją.

JOLANTA: Baltarusija pernai pasitraukė iš Orhuso konvencijos. Kaip dabar aplinkinių šalių bendruomenės, tarp jų ir Lietuvos, gali sužinoti, kokia yra situacija Astravo atominėje elektrinėje, nes jau yra fiksuota aplinkosauginių pažeidimų. Kaip apsisaugoti nuo galimų avarijų paleidus elektrinę, radiacinės taršos per požeminius vandenis, upes, orą? Ar imtasi konkrečių saugos žingsnių šiuo nacionalinės saugos klausimu?

SIMONAS: 2022 m.  spalio mėn. Baltarusija pasitraukė iš Orhuso konvencijos, tačiau nenutraukė savo narystės Espo konvencijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad Orhuso konvencija nustato reikalavimus dėl visuomenės teisės dalyvauti priimant aplinkosauginius sprendimus ir teisę kreiptis į teismus. Espo konvencija nustato reikalavimus, kokiais atvejais ir kaip turi būti atliekamos tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūros.

Vadovaujantis Espo konvencija šalys gali susitarti ir dėl vėlesnio apsikeitimo duomenimis, tai įgyvendinama per taip vadinamos poprojektinės analizės mechanizmą. Lietuva gavo Baltarusijos AE Astrave 2021 m. poprojektinės analizės ataskaitą, ji yra paviešinta Aplinkos ministerijos interneto svetainėje. Lietuvos institucijos ją išnagrinėjo ir pateikė pastabas Baltarusijai.

Valstybinė atominės saugos inspekcija yra pasirašiusi susitarimą dėl keitimosi informacija incidentų ir avarijų atveju. Plačiau šiais klausimais gali pakomentuoti VATESI.

Dar prieš pabaigiant Baltarusijos AE Astrave statybas Lietuva įrengė keliolika oro radiacinio monitoringo stočių ir vieną vandens monitoringo stotį ties Baltarusijos siena. Radiacinės saugos centras yra institucija įgaliota įgyvendinti valstybinį radiologinį monitoringą, todėl siūlome dėl detalesnės informacijos kreiptis į juos.

Pastebėtina, kad atominės elektrinės normalios eksploatacijos atveju paprastai tarša yra nedidelė ir nekelianti grėsmes nei aplinkai, nei gyventojams. Skaudžios pasekmės galimos avarijos atveju, ką Lietuva nuolatos ir akcentavo. Ir nors didelės avarijos tikimybė yra maža, tačiau žmonijos patirtis parodė, kad gyvenimas sulaužo visas tikimybių teorijas, Černobylio ir Fukušimos avarijas skyrė vos 25 metai.

JOLANTA: Dėkoju Jums už išsamius atsakymus.

______

Nuotraukos@JolantosBeniušytės archyvas