Jeruzalė – pasaulio centras

Artimieji Rytai tebealsuoja pirmapradžiu natūralumu, daugiakultūre dvasia, kitokiais kvapais, religiniu ir jusliniu aistringumu.

Jeruzalė judėjų – krikščionių kosmografijoje visada buvo pasaulio centras. Visa Jeruzalė yra tarsi didžiulė paslaptis, kurioje civilizacijų susidūrimas nėra tik politologų vizija, o matomas plika akimi: Kristaus Kapo bazilika yra priešais al Aksos mečetę ir auksastogę Uolos Kalno (Omaro) šventyklą, kurios viena siena yra šventoji žydų Raudų siena.

Tiek Senasis, tiek Naujasis testamentas skiria Jeruzalei centrinę vietą: „Ant Šventojo kalno stovi Jo įkurtas miestas, visos tautos jame gimė, nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė”, - rašoma Psalmyne. „Jeruzalė, kuri yra mūsų motina”, - atkartoja Šv. Povilas.

Čia, senojoje Jeruzalėje, anot krikščionių teologijos, buvo sukurtas Adomas, toje pat vietoje, ant Golgotos kalno, buvo nukryžiuotas Jėzus, savo kančia atpirkęs žmonijos nuodėmes. Senasis testamentas teigia, jog čia Abraomas vos nepaaukojo savo sūnaus Izaoko, bet Dievas sustabdė jo ranką, parodydamas į ėriuką.

Nuo Kristaus Kapo bazilikos tik penkios minutes kelio pėsčiomis iki Uolos Kalno šventyklos – vietos, kurioje stovėjo karaliaus Saliamono šventykla. Būtent iš jos Kristus išvijo prekijus, o kryžiuočių laikais čia buvo Tamplierių ordino būstinė, iš kurios pasklido legendos apie slaptas, ezoterines šių riterių žinias, vėliau atitekusias masonams.

Uolos Kalno šventykla – tai vieta, kurioje anot Korano, beraštis Mahometas gavo iš pranašo Gabrieliaus galią perduoti Alacho žodį ir knygą, o po mirties stebuklingu būdu buvo perkeltas iš Mekos ir paimtas pas Alachą. Musulmonų pasaulyje Jeruzalė po Mekos ir Medinos yra trečiasis šventasis miestas.

Taikos miestas be taikos

Šiandieninis arabų ir žydų konfliktas turi ne tik politinį atspalvį. Ir tai ne tik amžini nesutarimai dėl gėlo vandens išteklių ir žemės plotų. Žinoma, ir vieno, ir kito Judėjoje trūksta. Tačiau tai labiau civilizacinis judėjų-musulmonų konfliktas. Anot žydų ultraortodoksų, kurių Jeruzalėje vis gausėja, norint sukurti dvasinę Izraelio valstybę, reikia atstatyti karaliaus Saliamono šventyklą.

Po Šešių dienų karo 1967 metais, kuriame Izraelis sutriuškino jungtines Egipto, Jordanijos ir Sirijos pajėgas, žydams atiteko Raudų sienos kontrolė. Tačiau Uolos Kalno šventyklos vidų kontroliuoja arabai. Tad norint atstatyti karaliaus Saliamono šventyklą, tektų nugriauti musulmonų šventenybes. Sunku net įsivaizduoti, kas kiltų pasaulyje po tokio žingsnio.

Jeruzalėje susikerta visos istorijos linijos, didžiosios Rytų ir Vakarų religijos.  

Lengva būti ciniku Jeruzalėje. Istorija to reikalautų. Per 4000 metų Jeruzalės miestas, kurio pavadinimas semitų kalba – „urušalim“  („uru“ – miestas, vieta, „šalim“ – taika) reiškia kažką panašaus į „taikos miestą”, buvo nukariautas faraonų, jebusitų, izraelitų, babiloniečių, persų, Aleksandro Makedoniečio armijos, romėnų, arabų, kryžiuočių, ajubidų, turkų mamliukų ir osmanų. Tai jau istorija, bet anot izraeliečių, „pralaimėsi vieną karą, ir tu – taip pat jau istorija”.

Varžosi dėl vietos po saule

Jeruzalėje gali pajusti Kristaus buvimo pėdsakus ir Biblijos dvasią. Žinoma, jeigu neklajosi vien po moderniąją vakarinę Jeruzalę ar tik „Via Dolorosa” kelyje ( apie 600 metrų ilgio, „Liūdnasis arba Kančios kelias” – iš lotynų k.) senamiestyje, kur pozuodami prieš fotokameras, amerikiečių turistai, lydimi nuobodžiaujančių arabų prekeivių žvilgsnių, neša medinį kryžių, imituodami Kristaus kančios kelią.

Kelionę pėsčiomis geriausia pradėti šeštadienio ryte, kai vakarinėje žydiškoje Jeruzalės dalyje nedirba parduotuvės, nevažiuoja jokie autobusai ir net neveikia pinigų keitimo automatai. Šeštadienis žydams – Šabo diena. Dievas draudžia degti žvakę ir dirbti, tad jei elektros impulsą prilyginsime žvakės uždegimui, o pinigų išėmimą iš automato – fiziniam darbui,  įrenginys neturi veikti.

Rytų Jeruzalėje arabams žydų šeštadienis nė motais, bet ten jokių automatų, kaip ir fiksuotų kainų, nėra.  Palyginus su modernia žydiška Jeruzale, prekybos centrų, biurų, muziejų ir parkų vieta, Rytų Jeruzalė atrodo visai kitaip.  Duobėtomis gatvėmis važinėja seni automobiliai, išverstos šiukšlių krūvos prie namų, čia pat pririšti kupranugariai, kuriais iš dykumos atvyko beduinai.

Saugumo sumetimais, kiek atokiau nuo gatvių, įsikūrę simetriški žydų naujakurių kvartalai. Žydams ultraortodoksams atrodo, kad Rytų Jeruzalė priklauso tik jiems, nes Viešpats suteikė visą Izraelį žydų tautai. Musulmonų nuomonė kita – Viešpats šioje žemėje įsakė paaukoti ne Izaoką, Abraomo sūnų, iš kurio kilo žydai, bet Izmaelį, Abraomo ir verges Hagaros sūnų, arabų protėvį.  

„Eid al – Adha” – Aukojimo diena - yra svarbiausia musulmonų šventė visame pasaulyje, kurios metu aukojamas ėriukas ar kitas gyvūnas.

Musulmonų pagrindinė malda vyksta penktadienio ryte, žydai meldžiasi šeštadienį, krikščionys sekmadienį. Tad galima sakyti, jog Jeruzalės gyventojai turi tris poilsio dienas per savaitę. Tačiau tiek žydai, tiek arabai vieni kitų nedomina.  Matosi, kaip abiejų tautų atstovai, žengia šaligatviais šalia, nepastebėdami vieni kitų.

Kavos skonis Rytuose

Ultraortodoksai, kurie sudaro apie trečdalį iš maždaug 420 000 Jeruzalės žydų, nesidomi nei universitetais, nei operos žvaigždėmis, nei sporto ar kitais pasaulietiniais renginiais, bet siekia gauti kuo daugiau pinigų religinėms mokykloms, Toros studijų centrams finansuoti, ir norėtų uždaryti šeštadienį visas miesto gatves. Jie taip ir daro ne tik Mea Šarim kvartale, bet vis labiau plečiasi su savo vertybėmis į pasaulietinius žydų rajonus.

Kadangi šeštadienį nėra autobusų, tad tenka pėsčiomis leistis žemyn į slėnį per smėlio spalvos akmenis nuo Skopo kalno, kuris yra strategiškai svarbi vieta norint kontroliuoti miestą (iš čia Jeruzalę puolė  romėnai, kryžiuočiai, arabų nukariautojas Saladinas). Laikydamasis už krūmų (pasirodo, jie skaudžiai duria), pradedu judėti link gerai matomų Alyvų kalno bažnyčių.  Iš tolo žvelgiant viskas atrodė šalia, bet einant atstumas buvo gerokai didesnis.

Įspūdis Rytuose visada apgaulingas.

Mažytis turkiškos kavos puodelis veikia kaip narkotikai.  Arabų prekiautojas yra draugiškas, bet jo draugiškumas susijęs su siekiu gauti naudos. Pripratusiam prie fiksuotų kainų europiečiui nejauku derėtis, bet jei nori to išvengti, keliauk į žydišką miesto pusę – Vakarų Jeruzalę, kurioje tvyro europinė tvarka.

Pirkdamas kavos pupeles Jeruzalės turguje, kuriame svaigina ryškūs alyvuogių, prieskonių, kavos kvapai, iš maždaug šešerių metų berniuko išgirdau kainą „Dešimt”. Kai atėjo laikas mokėti, jo tėvas pasakė: „Dvylika”. Man paprieštaravus, kad berniukas sakė kitaip, jis ramiai atsakė, kad vaikas apsiriko.

Turistai neretai nusivilia

Yra žmonių, kurie atvykę į Jeruzalę, pajunta savotišką nusivylimą, kadangi iš krikščionybės lopšio, pasaulio centro, tikėjosi gerokai daugiau įspūdžių. Šis nusivylimas gali kilti dėl neišskirtinės Kristaus Kapo bazilikos išorės, ir dėl specifinės arabų gyvenamųjų kvartalų aplinkos, neįspūdingos Jeruzalės gamtos.

Keista, bet panašiai jautėsi ir amerikiečių rašytojas Hermanas Melvilis (Herman Melville – anglų k.), 1856 metais svečiavęsis Jeruzalėje.  „Nė vienoje šalyje taip greitai nenusivili romantiškomis iliuzijomis kaip Palestinoje, ypač Jeruzalėje. Kai kurie labai skausmingai išgyvena tą nusivylimą. Ar tik nebus šitas krašto nykumas atsiradęs dėl tos nelemtos Dievo jam padarytos malonės?”- rašė H. Melvilis.

Kiekvienas autobusas ar taksi sustoja Rytų Jeruzalėje neprašytas ir paslaugūs vairuotojai klausia, ar nereikia pavėžėti.  Atsisakau, ir toliau žygiuoju link Alyvų kalno.  

Krikščioniškos bažnyčios ir vienuolynai kalne sudaro keistą simbiozę su arabų namais – jos aplipusios namais iš visų pusių, nes žemė čia labai brangi. Įėjimus į bažnyčias Alyvų kalne rasti nelengva. Tenka apeiti krūvas šiukšlių, gulinčius šunis, dulkėtose ir duobėtose gatvėse žaidžiančius vaikus. Vietiniai smalsiai nužvelgia vienišą praeivį, nes žydai čia nedrįsta vaikščioti, o turistų dėl terorizmo baimės visai nedaug.

Kultūrų ir religijų simbiozė

Nors jau rudens pabaiga, vaikštant Alyvų kalne, karštis vis stiprėja. Buteliukas mineralinio vandens sparčiai ištuštėja. Judėjos akmenų apsuptyje greitai supranti vandens ir pavėsio svarbą.

Lietuvos didikas Radvila Našlaitėllis savo knygoje „Kelionė į Jeruzalę” (1601 m.) pasakoja, kaip turkai neleisdavo kitatikiams eiti šaligatviais prie teikiančių pavėsį sienų, bet versdavo žingsniuoti gatvės viduriu, nes saulei esant zenite, nuo namų ir sienų krintantys šešėliai suteikia nedidelį pavėsį.

Sekdamas turkų pavyzdžiu, einu pasiramstydamas pasieniais, kol pasiekiu Getsemanės sodus. Čia Kristus meldėsi paskutinį vakarą, buvo pagautas ir išduotas. Soduose dar auga tuos laikus esą menantys alyvmedžiai – jie aptverti tvora, nes piligrimai seniai būtų išnešioję po lapelį.

Pakilus į viršų, pasukus pro stačiatikių Šv. Mergelės Marijos cerkvę ir Visų Tautų bažnyčią, pamatai seniausias ir didžiausias pasaulyje žydų kapines. Melvilis jas aprašė taip: „Jehosofato žydų kapinėse – netvarkingai išmėtyti antkapiai lyg po kokio sprogimo akmens skaldykloje. Jie tokie seni, kad hebrajiškus įrašus vos gali skirti nuo laiko įrėžtų pėdsakų”.

Apie 50 000 paminklų buvo sunaikinta per Jordanijos okupaciją, bet ir šiandien kapinės daro neišdildomą įspūdį. Antkapiai atgręžti į rytus– iš ten ateis mesijas, ir gulintieji čia pirmieji prisikels ir sutiks jį. Kristus į Jeruzalę įjojo raitas ant asilo, iš rytų, pro išpranašautus Aukso vartus, į Saliamono šventyklą. Vartai užmūryti, kad neįeitų netikri pranašai.

Radvila Našlaitėlis rašė: „Dabar remiantis mums nežinomu Dievo sprendimu, tie vartai užmūryti. Patys turkai mano, kad būtų nedora juos atidaryti. Jie tvirtina, kad tie vartai kada nors būsią atverti kokiam dideliam, labai galingam karaliui. Pro šiuos vartus jis įžengsiąs į Jeruzalę ir valdys visa pasaulį”.

Šventyklos – ne visiems mirtingiesiems

Į kairę nuo Alyvų kalno plyti gilus Kidrono slėnis, kuriame, anot Šv. Rašto, įvyks paskutinysis teismas. „Surinksiu visas tautas ir nuvesiu jas žemyn į Jehošafato slėnį” (Joelio knyga, 4). Dar toliau – pranašų kapai, Dovydo miestas ir Siono kalnas.

Vienas įdomiausių dalykų Jeruzalėje yra tai, jog viskas čia liudija apie krikščionybės neišvengiamumą.

Nuo Alyvų kalno, pro Šv. Stepono bažnyčią, vietą, kur jis buvo nužudytas, pasiekti Šv. Stepono (Liūtų) vartus pavyksta greitai. Matyt todėl, kad į pakalnę kojos greičiau neša.

Įėjęs į senąją Jeruzalę, pabandau patekti į Uolos Kalno šventyklą, kurios įėjimus saugo Izraelio kariškiai. „Ar galima į vidų?” - klausiu kareivio, laikančio ginklą vos ne už vamzdžio. „Kodėl gi ne?”- jis gūžteli pečiais. Jis šauktinis ir stovi čia priverstinėje tarnyboje.

Bet pasukus gilyn, kelią pastoja kažkokių specialiųjų tarnybų karininkas. „Atleiskite, sere, dėl politinės padėties čia įeiti negalima”, - sako jis. Kad neprovokuoti musulmonų, žydams melstis šventyklos teritorijoje nėra leidžiama – jie meldžiasi prie Raudų sienos.

Draudimas krikščioniams melstis Uolos Kalno šventykloje buvo įvestas po 2000 metais čia kilusio didelio konflikto. Tuometinis Izraelio premjeras Arielis Šaronas (Ariel Scharon – anglų k.) aplankė šią vietą ir tuo sukėlė didelį palestiniečių pasipriešinimą. Dėl to dabar kenčia ir arabai, nebegalintys dirbti Izraelio pusėje, ir Izraelio turizmo ekonomika, per metus prarandanti apie 3 milijardus dolerių.

Lietuvos ženklai

Jeruzalės senamiestis suskirstytas į armėnų, arabų, žydų ir krikščionių kvartalus. Ankštose gatvelėse gyvena apie 30 000 žmonių, daugiausia – arabai:  tiek musulmonai, tiek krikščionys.

„Where are you from? Poland? Sweden? Germany?” („Iš  kur jūs? Lenkija, Švedija, Vokietija?“) – dėmesį siekia atkreipti paslaugūs suvenyrų pardavėjai. „What?...Lithuania…(„Kas? ….Lietuva…”) - čia jie įtemptai susimąsto, nes nieko negirdėjo apie tokią šalį. Bet tuoj vėl nušvinta: „Hello! Welcome!” („Sveiki atvykę!”) . Vardan rytietiško biznio jie prisimins viską.

Vienintelis girdėjęs apie Lietuvą buvo žydų ortodoksas, prie Raudų sienos rinkęs aukas sinagogai. „Lita?“– perklausė jis. „Labai gera šalis“.

Nenuostabu – iš Lietuvos kilo daug žymių rabinų, ultraortodoksai, kurie seka Vilniaus Gaono mokymu, vadinami „lietuviais“, lita‘im, o žymiausios religinės mokyklos pasivadinusios „Panevėžio“ ir „Telšių“ pavadinimais.

Kristaus Kapo bažnyčia padalinta kaip pati Jeruzalė ir visas pasaulis – dalį šventenybių kontroliuoja stačiatikiai, dalį armėnai, dalį katalikai, dalį koptai ir sirai. Šalia bažnyčios – arabų prekiautojai, pardavinėjantys kryželius iš alyvmedžio bei kitą krikščionišką atributiką. Netoliese sukasi turistus gaudantys gidai.

Gyvenimas už grotų

Prieš pusantro šimto metų, lyg liudydamas sustingusį laiką Jeruzalėje, Melvilis rašė: „Viešpaties karsto bažnyčia – tai šurmuliuojantis paskutinių Jeruzalės naujienų  centras ir teologinė birža: tą įspūdį ypač sustiprino įvairios koplytėlės, specialiai skirtos mažosioms sektoms – koptams, sirams ir kt. Sėdi daugybė prekijų ir pardavėjų su rožančiais, kryželiais, visokiais niekučiais, išdrožinėtais iš alyvmedžio ir Negyvosios jūros akmens, su visokiais amuletais ir talismanais“.

Prie Raudų sienos, kur meldžiasi būriai ortodoksų su kailinėmis kepurėmis ir juodomis skrybėlėmis (moterys meldžiasi atskirai, tvorele atskirtos nuo vyrų), stovi kareiviški sunkvežimiai, vaikšto policininkų ir kareivių būriai. Patekti prie Raudų sienos galima tik pro specialius detektorinius vartus, o norint išeiti į arabų kvartalą, reikia pereiti dar ir pro ginkluotos apsaugos saugomus grotuotus vartus. Ir čia kyla nejaukumo jausmas, žvelgiant į Izraelio policijos posto duris, uždarą Hagai (El Wad) gatvę, jaunų arabų veidus, rūsčius senyvus vyrus, traukiančius į Omaro mečetę.

„Mes negalime uždrausti jums įeiti“,- sako simpatiška juodaodė policininkė. – „Bet arabų pusėje – nesaugu.“

Įeiti neišdrįsau, bet pasirodė, jog visa tai tik įspūdis – pro grotuotus vartus gyvenimas atrodo visai kitaip negu iš vidaus.

Lyg sustingusio laiko mieste

Už Erodo citadelės, Jaffos gatvėje pasibaigia senovės Rytų ir viduramžių civilizacija, ir patenki į modernų žydų kvartalą.

Tiesa, jame autobusai pradės važinėti tik nusileidus saulei, tačiau restoranai ir kavinės jau ruošiasi atsidaryti. Apie aštuonias vakaro jau galima prisėsti lauko kavinėje Ben Yehuda gatvėje, ir užsisakius kavos ar alaus, stebėti Jeruzalės žydų minią.

Jeruzalės žydai margaspalviai kaip ir pats daugiakultūris miestas.

Čia gyvena aškenaziai iš Rytų Europos, atsikraustę per Aliją (didžiąją imigraciją) po Antrojo pasaulinio karo; elitas – litvakai, besididžiuojantys savo kilme ir užimantys svarbius postus Izraelio politikoje ir armijoje; ultraortodoksai, vietiniai ar atsikėlę iš Niujorko; jaučiantys būtinybę Izraelio valstybę paversti dvasine karalyste ir visiems gyventi tik pagal Dievo įstatymą; rusiškai kalbantys repatriantai, sudarantys įspūdį, jog esi Maskvoje, tuo labiau, kad rusų kalba čia antroji po hebrajų; sefardžiai žydai, kilę iš Šiaurės Afrikos; juodieji žydai iš Etiopijos.

Visa gatvė klega, diskutuoja apie taikos susitarimus su arabais, ar restoranai turi būti būtinai uždaryti per Šabą, ar moterys privalo rengtis tik kukliai ir nerodyti pečių, ar ne vien tik ortodoksų rabinai gali sutuokti; ar apsaugos Izraelį nuo palestiniečių teroristų išpuolių naujai statoma siena... Jeruzalė verda kaip ir prieš kelis tūkstančius metų.

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

Fotografuota Jeruzalėje 2018 metų gegužės mėnesį. Galerijoje - Jeruzalės, Palestinos ir Izraelio vaizdai.