Gelbėja ir tiria gyvūnus

Tačiau centras nėra tuščias – jame dar vis reabilituojami trys ruoniukai, neišmokę tinkamai maitintis, todėl dar negalėtų savarankiškai išgyventi natūralioje aplinkoje. Atskiruose voljeruose gydomi ir jūriniai paukščiai.

Reabilitacijos centro siekis – slaugyti ir gydyti nuo žmogaus veiklos nukentėjusius ruonius ir paukščius. Jame įgyvendinama šiuolaikinius mokslo ir praktikos standartus atitinkanti jūros gyvūnų tyrimų ir gelbėjimo sistema, pradėti vykdyti gyvūnų biologijos tyrimai bei įrengta nauja savaiminio pažinimo ekspozicija „Keičiuosi aš – keičiasi jūra“, rengiami edukaciniai užsiėmimai. Ekspozicija ir visi joje esantys baldai yra pagaminti iš 100 proc. perdirbtų medžiagų arba yra antrinio naudojimo.

Pats reabilitacijos centro pastatas, artimomis gamtai medžiagomis ir savo forma harmoningai įsilieja į itin trapią Kuršių nerijos gamtą.

Tiria ir užterštumo lygį

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė teigia, jog centras pirmiausia skiriamas Baltijos jūros ruoniukų gydymui ir reabilitacijai.

 – Ir gyvūnams, ir darbuotojams sudarytos tokios sąlygos, apie kurias anksčiau galima buvo tik pasvajoti. Dabar mūsų muziejaus specialistai gali padėti didesniam nelaimėlių skaičiui",- sakė muziejaus vadovė. - Svarbiausia, jog skiriamas dėmesys moksliniams tyrimams. Stebėdami ruonių gyvenimo būdą ir vertindami jų būklę, galime diagnozuoti ir Baltijos jūros „ligas“. Šios žinios svarbios ne tik muziejui, Klaipėdai ar Lietuvai, bet ir visoms šalims, kurių krantai skalaujami Baltijos jūros bangų.

Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras - itin ambicingas Jūrų muziejaus projektas.  

„Įgyvendinę šį projektą turime daugiau galimybių prisidėti prie jūros gyvūnų ir visos ekosistemos gerovės, – sako O. Žalienė.  – Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų, kurios likimas priklausys tik nuo mūsų sąmoningumo bei veiksmų. Jau dabar galime stebėti, kaip dėl žmonių veiklos kenčia vandens gyvūnai“.

Kenčia nuo žmogaus veiklos

Baltijos pilkieji ruoniai (Halichoerus grypus macrorhychus) – reta, nykstanti rūšis, įrašyta į daugelio šalių, tarp jų ir Lietuvos Raudonąsias knygas.  Tai didžiausi Baltijos jūros žinduoliai, dažniausiai sutinkami Lietuvos pakrantėje. Be jų šioje jūroje gyvena dar dvi ruonių rūšys – žieduotieji bei paprastieji, ir vienas banginis – paprastoji jūrų kiaulė.

Atsikuriančioje pilkųjų ruonių populiacijoje jau yra apie 40 000 šios rūšies individų. Iki II pasaulinio karo Baltijoje gyveno apie 100 000 ruonių.

Kiekvienais metais Lietuvos pajūryje randama daugiau kaip 20 paliktų pilkųjų ruonių jauniklių ar sužalotų suaugusių ruonių. Viena pagrindinių to priežasčių – žmogaus ūkinė veikla: žvejyba, laivyba, plastiko ar cheminė jūros tarša. Pastaruoju metu šioje situacijoje jaučiama ir didelė klimato kaitos įtaka.

Iš pradžių gydė...vonioje

Lietuvoje sužeisti, sergantys ruoniai ar pasimetę ruonių jaunikliai yra gydomi tik Lietuvos jūrų muziejuje, o sustiprėję paleidžiami atgal į jūrą. Tačiau muziejininkai iki šio centro sukūrimo ruoniais rūpinosi neturėdami tam tinkamų patalpų. Prieš 30 metų laukiniais ruoniukais pradėjo rūpintis biologas, Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas, Arūnas Grušas.

Visą tą laiką ruonių ,,ligoninė“ buvo vienas iš kabinetų muziejaus administraciniame pastate. Greta, už sienos, – kompiuterininkai, o ruoniukų ,,kabinete“ – dvi vonios ir ... krūvos mažylių... Kartais tos dvi vonios vienu metu glausdavo net po 5-6 nelaimėlius.

Tokiomis sąlygomis A. Grušas ruonius pradėjo gydyti nežiūrint į tai, kad tokia veikla prieštaravo įstatymui – muziejus neturi teisės gydyti laukinius gyvūnus, juo labiau – administracijos kabinete.

Tačiau nepasiduodantis biologas, padedant muziejaus vadovybei, įrodė valstybinėms institucijomis, kad žmogui privalu rūpintis jo veiklos padariniais. Juo labiau, kad gretimose valstybėse šių gyvūnų gydymui skiriamas profesionalus dėmesys: ruoniai gydomi Helo stotyje Lenkijoje, Friedrichskoogo centre Vokietijoje.

Lietuvoje iki šiol tokios „ligoninės“ nebuvo, nors turime 98 kilometrų ilgio Baltijos jūros liniją.

– Iš pradžių palaikymo neturėjome, – pasakojo Arūnas. – Veterinarijos tarnyba pyko, kad gydome laukinius gyvūnus nepritaikytame pastate. Bet greit susitaikė, nes suprato, kad tik mes galime padėti bangų į krantą išmestiems, šunų, laukinių gyvūnų ir paukščių žalojamiems ruonių jaunikliams. Bandė ir viena veterinarijos gydykla Klaipėdoje gydyti ruoniuką, deja...

Prižiūrėdami ruoniukus, Arūnas Grušas ir jo kolega biologas Pavelas Kulikovas (Pavel Kulikov) dirba visai kitu grafiku nei visi muziejaus darbuotojai: kol ruoniai nesustiprėja, jie ir miega darbe. Naujajame centre yra įrengtos patogios patalpos nakties poilsiui.

Paleidžia atgal į jūrą

Pavasarį visi į biologo A. Grušo rankas patenkantys ruoniukai būna netekę skysčių, išsekę, dažnai – sergantys ruonių vėjaraupiais, su kastinėmis žaizdomis. Jiems skiriami antibiotikai, o juos prižiūrintys biologai kas keturias valandas patiekia jiems žuvies ,,jogurtą“ – mikseriu smulkintą žuvies, grietinėlės, žuvų taukų ir įvairių vitaminų bei mikroelementų mišinį, kuriuo jaunikliai girdomi per zondą.

Šis darbas nėra jau toks saugus ir mielas, kaip gali pasirodyti pažvelgus į nuotraukas. Stiprėjantis ruoniukas turi natūralaus agresyvumo, jis kanda, todėl muziejaus darbuotojai turi dirbti su specialiomis pirštinėmis.

- Bet ir jos dažnai neatlaiko, – sako Arūnas.

Ant jo rankų autografus paliko ne vieno ruoniuko dantys. Tačiau biologas džiaugėsi, kad gyvūno agresyvumas rodo jo gyvybingumą, stiprėjančių ruoniukų stengiasi nepratinti prie savęs, skatina natūralias reakcijas ir gebėjimą konkuruoti tarpusavyje. Šių savybių jiems labai prireiks grįžus į gimtąją Baltiją.

Jūra darosi nepalanki gyvūnams

Ruoniukai sugrįžta namo, kai išmoksta savarankiškai praryti žuvį, ir sveria daugiau nei 40 kg. O patenka jie į muziejininkų rankas, sverdami vos 10-14 kilogramų.

Per tris dešimtmečius išgydyti ir gražinti į jūrą 153 gyvūnai.

Arūnas Grušas teigia, kad Baltijos jūra keičiasi būtent dėl žalingos žmogaus veiklos  –  dėl klimato kaitos ji darosi nepalanki gyvūnams.

Paprastai kovo mėnesį ruonių patelės susilaukia atžalų ant Baltijos jūros ledo. Praeityje žiemos būdavo šaltesnės, todėl pakrantėje nerasdavome nusilpusių gyvūnėlių.

Dabar žiemos šiltėja, ilgai nesilaiko pastovus šaltas oras, vanduo neužšąla arba ledas greitai tirpsta.

Todėl atvesti jaunikliai per greitai patenka į šaltą jūros vandenį, kai kuriais atvejais labai toli nuo sausumos, ir dažniausiai pasimeta nuo mamos. Jų kailis, apsaugantis nuo šalčio sausumoje, vandenyje peršlampa, o riebalinio audinio, reikalingo apsaugoti nuo šalčio vandenyje, dar nėra. Tad ruoniukas ilgainiui pavargsta, nusilpsta ir žūva. Tais atvejais, kai jiems pavyksta išgyventi, srovės juos atplukdo iki pakankamai tankiai apgyvendintų pakrančių Rygos ar Gdansko įlankose, taip pat ir Lietuvos pakrantėje.

Nebelieka tinkamo maisto

Kita priežastis, kodėl ruoniams vis sunkiau išgyventi, tai žuvies trūkumas. Manoma, jog 80 proc. Baltijos jūros žuvų resursų yra sunaikinta, tad ruonių patelėms ne visada pavyksta sukaupti pakankamai energijos žindymo periodui. Ruonio patelė vaikus prižiūri tik 15, daugiausia 20 dienų, ir per tas dienas jų atžalos turi užaugti nuo 14–15 iki 40-50 kilogramų svorio – viskas tik dėka labai riebaus motinos pieno. Jeigu šio svorio ruoniukai neprisiaugina, jiems nebeužtenka riebalų sluoksnio – natūralios apsaugos nuo šalčio, energijos, kad jie galėtų patys išmokti savarankiškai plaukioti ir maitintis.

Išsekusius juos jūra išmeta į krantą. Vien šiais metais tokių jauniklių į muziejų pateko net 22, trijų, deja nepavyko išgelbėti.

Stebimi per atstumą

Kai ruoniukai jau būna tiek sustiprėję, kad geba gyventi savarankiškai, jie paleidžiami į Baltiją. Pastaraisiais metais jie plukdomi laivu net 20 km į jūrą.

– Tai ne pramoginis kruizas, – sako Arūnas Grušas. – Tai gyvybinė būtinybė, norint, kad mūsų išgelbėti gyvūnėliai neatsidurtų žvejų tinkluose. Pakrantėje nebėra žuvies, ji likusi tik giliai jūroje, tad paleidus pakrantėje ruoniukams tektų vargti plaukiant žuvies į jūros gilumą.

Dalis ruoniukų yra paleidžiami su specialiais prie nugaros pritvirtintais siųstuvais, kuriuos padeda įsigyti prie pilkųjų ruonių išsaugojimo Baltijos jūroje prisidedanti „Lidl Lietuva“ iniciatyva „Duok ruoniukui penkis“ . Jos dėka jau surinkta apie 120 tūkst. eurų.

Populiacijai didelė paspirtis

Siųstuvai teikia informaciją apie ruonių gyvenimą: kur gyvūnai plaukia, kur ilsisi. Apie tai, ką gyvūnai medžioja, tiesiogiai duomenų siųstuvai nerenka. Tai gali nustatyti tik tyrėjas, kuris, žinodamas ruonio lokaciją, gylį bei papildomai išanalizavęs ichtiologinio monitoringo duomenis, gali nustatyti galimas žuvų rūšis.

Tai – ypatingai svarbu, nes atskleidžiamas ne tik ruonių gyvenimo būdas, įpročiai, bet ir kažkiek – visos Baltijos ekologinė situacija.

Duomenys parodė, kad ruoniai plaukia maitintis toli ir giliai į jūrą. Jie – ne vandens maratono mėgėjai, tai rodo, kad kitur nebėra žuvies.

Ruoniukų judėjimo kelią stebinti vyriausioji Jūrų muziejaus biologė Laura Lupeikaitė teigia, kad kalbėti apie iš esmės sėkmingą ruonių adaptaciją jūroje dar anksti, duomenys dar tebėra renkami ir analizuojami.

– Per 30 metų esame gavę tik 6 pranešimus, kad mūsų ruoniai yra žuvę, – sakė Arūnas Grušas. – Kiekviena išgyvenusi patelė po 6 metų atsives po vaiką, tai Baltijos pilkųjų ruonių populiacijai didelė paspirtis.

‍

Nuotraukos@Alfonso Mažūno

Nuotraukos @Lietuvos jūrų muziejaus

‍