Teisė į mokslą - kiekvienam

Lietuvoje 2022 m. pabaigoje gyveno apie 223 tūkst. neįgalių žmonių, o iš jų net 146 tūkst. buvo darbingo amžiaus. Ši žmonių grupė sudaro apie 8 proc. visų Lietuvos gyventojų, tad tai yra tikrai reikšminga gyventojų dalis.  

Pagal apibrėžimą, negalia vadinamas fizinis arba protinis sutrikimas, apribojantis asmens galimybes buitiniame gyvenime bei trukdantis jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Kalbant apie aukštojo arba profesinio mokslo sistemą, protines bei fizines negalias turinčių asmenų poreikiai bei galimybės iš esmės skiriasi, todėl šįkart apsiribokime tik fizinę negalią turinčių žmonių padėties įvertinimu.

2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimtoje Jungtinių Tautų (JT) neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurią 2010 m. ratifikavo ir Lietuvos Seimas, be kitų svarbių nuostatų, buvo įtvirtinta ir neįgalių asmenų teisė į išsilavinimą. 24 straipsnio penktojoje dalyje teigiama, jog „šios Konvencijos Šalys užtikrina, kad neįgalieji turėtų galimybę gauti bendrąjį aukštąjį išsilavinimą, profesinį mokymą, suaugusiųjų mokymą ir galimybę mokytis visą gyvenimą jų nediskriminuojant ir lygiai su kitais asmenimis. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos Šalys, užtikrina, kad neįgaliesiems būtų tinkamai pritaikytos sąlygos.“

Riboja pasirinkimo laisvę

Bet ar šios Konvencijos tikslai išties atsispindi realybėje? 2016 m. JT Neįgaliųjų teisių komiteto išvadose apie neįgaliųjų padėtį Lietuvoje teigiama, kad „Komitetas rekomenduoja valstybei (Lietuvai) padaryti trečiojo lygmens švietimą ir profesinį rengimą iš dalies lengviau prieinamą neįgaliesiems, taip pat suteikti tinkamai pritaikytas patalpas aukštojo mokslo įstaigose.“

Ši išvada rodo, kad situaciją dar tikrai galima gerinti. Nepritaikytos mokymo įstaigų patalpos riboja fizinę negalią turinčių asmenų pasirinkimo laisvę, kadangi jie gali rinktis tik nedidelę dalį universitetų, kolegijų ar profesinių mokyklų. Pagal tą pačią Konvenciją, tinkamas sąlygų pritaikymas yra apibūdinamas kaip „būtini pakeitimai <...> siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis.“

Daug švietimo įstaigų dar nepritaikyta

JT Konvencijoje užsimenama, jog neįgalių žmonių diskriminacija „apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas.“ Taigi, sąmoningą vengimą pritaikyti mokymo įstaigų patalpas būtų galima laikyti diskriminacija.

Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje išties trūksta pritaikytų mokymo įstaigų visuose lygmenyse.

2019 m. duomenimis pilnai pritaikytos yra 47 (20%) aukštojo mokslo ir profesinės įstaigos, iš dalies pritaikytos - 141 (59%), o nepritaikytos - 49 (21%) šios įstaigos. Dėl šio neužtikrinto prieinamumo, žmonių su negalią skaičiai mokymo įstaigose yra menki. Jeigu profesinėse mokyklose jų dalis 2022-2023 m. sudarė dar gana skaitlingus 5.37%, tai kolegijose (0.35%) ir universitetuose (0,52%) šių žmonių yra itin mažai.

Laiptais nešioja tėvai

Mano asmeninė patirtis rodo, kad neretai mokymo įstaigų administracijos nededa maksimalių pastangų tam, kad užtikrintų pilną prieinamumą neįgaliems mokiniams. Tiek progimnazijoje, tiek gimnazijoje nebuvo prieinamos aktų salės, o progimnazijoje net ir dalis pamokų, nes jos vyko korpuse, kur nebuvo lifto. Progimnazijoje net buvo paplitusi ydinga praktika neįgaliems mokiniams tiesiog neiti nei į renginius, nei į tam tikras pamokas ir niekas dėl to per daug nesuko galvos. Ir į gimnazijos baigimo renginius tėvams teko mane nešti laiptais. Šios dvi mano paminėtos mokyklos yra vienintelės neįgaliesiems pritaikytos mokyklos Klaipėdos mieste, nors pasirodė, kad iš tiesų jos pritaikytos tik dalinai.

Renkantis tolimesnius mokslus man teko nemenkai pasukti galvą. Aš, nors ir turėjau puikų stojamąjį balą, žinojau, kad turiu mokytis Klaipėdoje dėl savo fizinių galimybių.

Pasidomėjus mokymo įstaigų prieinamumu Klaipėdoje humanitarinių mokslų srityje, teko nusivilti, nes dažniausiai girdimas atsakymas buvo toks: „lifto neturime, tačiau pas mus kiti studentai padeda neįgaliesiems judėti laiptais.“ Iš kitų įstaigų atstovų lūpų teko išgirsti, kad, nors ir jų įstaigoje nėra tinkamų priemonių, viskuo bus pasirūpinta, jeigu aš tik panorėčiau stoti. Tokie paaiškinimai visiškai neįkvėpė ir aš supratau, kad kur bestočiau, vis tiek turėsiu susidurti su tam tikrais iššūkiais, tad tiesiog įsiklausiau į save ir pasirinkau mane dominančias žurnalistikos studijas Klaipėdos universitete.

Siekiant mokslo - slenksčiai

Fakulteto, kuriame studijuoju, patalpos nėra pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia, tačiau administracija deda pastangas, kad mano patekimas į paskaitas būtų lengvesnis.

Bet ir dabar ne visos mano fakulteto patalpos yra pasiekiamos, tad dar gali atsirasti naujų problemų ateityje. Taigi, iš savo patirties galiu teigti, kad pasistengus galima net ir nepritaikytas patalpas paversti lengviau prieinamomis neįgaliems žmonėms. Mano apklausti studentai taip pat sakė tikintys, kad mokymo įstaigų vadovų supratingumas gali pagerinti žmonių su judėjimo negalia padėtį. Tačiau, kaip bevertintume, šis būdas vis tiek nėra iki galo orus neįgaliajam, nes, mano atveju, kaskart paskaitos vyksta skirtingose auditorijose ir tai galbūt kelia šiokių tokių nepatogumų kitiems studentams ir mane tai verčia jaustis kiek nejaukiai. Vėlgi, priemonių imamasi tik atsiradus problemai ir tai liūdina. Universiteto atstovų pasiteisinimas, jog mokymo įstaigoje pasitaiko labai nedaug neįgaliųjų, tad net nėra poreikio pernelyg stengtis yra tikrai ydingas - tam pritarė visi mano pašnekovai.

Tinkamą profesiją išsirinkti nelengva

Mano kalbintas žmogus su fizine negalia, vardu Matas po mokyklos pasirinko stoti į profesinę mokyklą. Jo pasirinkimas tikrai nebuvo lengvas. Prieš pat mokslo metų pradžią jam teko koreguoti savo planą, nes apsilankęs mokymo įstaigoje rugsėjo 1-ąją nusprendė, kad jo pasirinkta multimedijos techniko specialybė jam iš tiesų netiks. Jo tokį sprendimą lėmė mokytojos išsakyti žodžiai, kad tie mokslai reikalauja daug vaikščioti ir filmuoti, ir tai privertė Matą apsigalvoti. Taip pat svarbi priežastis buvo jo „kompiuterinių gebėjimų stygius“, kadangi kiti besimokantieji jau buvo labiau pažengę ir mokyti nuo pradmenų toje mokymo įstaigoje nebuvo linkstama.

Matas teigė, jog pakeisti mokymo įstaigą nusprendė savo noru, kadangi pati įstaiga nedavė jokių neigiamų signalų jo buvimo atžvilgiu, tačiau ir nepasistengė jam rasti alternatyvių mokymo būdų, tad galima teigti, jog neįdėjo visų pastangų, kad Matas galėtų ten mokytis.

Bet Matas išliko pozityvus ir teigė, jog pats suvokia savo galimybes ir gebėjimus bei mano, kad rimtesnių išorinių kliūčių jam nekilo. Tada jam teko ieškoti naujos alternatyvos. Jis ją rado kitoje profesinėje mokykloje, kur pasirinko apskaitininko specialybę. Čia įstojęs Matas jaučiasi tikrai gerai, „tiek mokytojai, tiek klasiokai yra geranoriški bei tolerantiški.“

Svarbu išgirsti neįgaliuosius

Pašnekovas teigė, kad darbo daug, bet jis nė kiek nesiskundžia, nes mokymasis yra daug geresnis dalykas už buvimą namie. Tai ir šioks toks būdas išlikti tarp žmonių, neatsidurti socialiniame užribyje. Paklaustas apie bendrą padėtį atskleidė tikintis, jog daugelis mokymo įstaigų vadovų yra geranoriški ir daro viską, ką gali net ir ne visiškai pritaikytose patalpose, tačiau pridūrė, kad nenustebtų, jeigu pasitaikytų ir neįgaliųjų diskriminacijos atvejų. Matas nemano, kad taip turėtų būti ir teigė, kad neprieinamų mokymo įstaigų išvis neturėtų egzistuoti. Paklaustas apie tokio aplaidumo priežastis, jis atsakė, jog viskas slypi visuomenėje.  Matas teigė, jog visuomenė turi  „keisti požiūrį, nereikia daryti problemų ten, kur jų nėra, o spręsti tas, kurias tikrai reikia spręsti.“ Jis dar pridėjo, kad „svarbu komunikuoti ir įsiklausyti į neįgaliuosius“, nes tik taip galima suprasti, kaip jiems padėti. Jeigu visuomenė bus jautresnė, tai ir politikai bus priversti skirti šiai žmonių grupei daugiau dėmesio.

Padeda asistentai

Mano buvusios gimnazijos darbuotojos pasiteiravau apie mokyklą baigusių žmonių su judėjimo negalia tolesnius pasirinkimus. Jos teigimu, didžioji dalis iš aukštojo mokslo įstaigų pasirinko mokytis Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kadangi tai yra kone geriausiai Lietuvoje pritaikyta mokslo įstaiga su „liftu, keltuvu, bendrabučiu, kuriame yra patenkinamos sąlygos nusiprausti, tualetai ir t.t.“ Taip pat paminėjo vieną kolegiją Klaipėdoje, kurioje taip pat yra gana geros sąlygos ir Vilniaus universitetą, kuriame yra kiek prastesnės sąlygos, tačiau ir ten galima rasti mano buvusios gimnazijos absolventų. Man paklausus apie situaciją Klaipėdos universitete, ji prisiminė tris judėjimo negalią turinčius asmenis, kurie čia studijavo. Pora net buvo įstoję į žurnalistikos programą, tačiau, mano žiniomis, jie susidūrė su dar didesnėmis problemomis nei aš, kadangi vienu atveju vaikinui judėti laiptais padėdavo kiti studentai, o antru atveju merginos mamai teko būti jos asistente. Mano dabartinę padėtį kiek gerina ir nauja valdžios atstovų sukurta galimybė turėti asistentą, kuris gali žmones su negalia lydėti mokymo įstaigoje.

Įvardintų neįgaliųjų pasirinkimų ir vėl negalime vertinti kaip visiškai laisvų, nes jie didžiąja dalimi pasirinko tiesiog geriausiai pritaikytą universitetą, ir tik tada galvojo apie studijų programą.

Studentų mintys apie negalią ir mokslą

Žurnalistinio tyrimo metu teko pasikalbėti ir su keliais kitais studentais. Visos trys pašnekovės sutarė, kad kiekvienas žmogus turėtų turėti galimybę laisvai pasirinkti savo kelią po mokyklos, tačiau pritarė, kad Lietuvoje toks šansas ne visiems suteikiamas. Dvi respondentės neįgaliųjų padėtį vertino gana neigiamai, nes teigė pastebinčios, jog tik maža dalis mokymo įstaigų yra deramai pritaikytos. Trečioji studentė buvo pozityviau nusiteikusi ir teigė, kad didelis noras gali atverti visus kelius net ir neįgaliesiems, nes sakėsi pažįstanti nemažai žmonių su negalia, kurie geba siekti savo tikslų, nepaisant sunkumų. Ji taip pat sakė mananti, kad visgi dauguma mokymo įstaigų yra bent iš dalies pritaikytos ir pasistengus galima užtikrinti bent minimalias reikmes. Kitos pašnekovės pritarė, kad mokymo įstaigų vadovai turi galimybių pagerinti situaciją, jeigu yra tam suinteresuoti. Dvi iš trijų pašnekovių kaip didesnę problemą iškėlė psichologinę savijautą.

Merginos pastebi, kad neįgalūs asmenys yra kiek atstumti ir vieniši bei teigė, jog visuomenė nesupranta, kad žmonės su fizine negalia yra tokie patys kaip visi kiti ir nori atitinkamo bendravimo su jais.

Trečia pašnekovė iškėlė kiek kitą neįgalių žmonių problemą - nuolatinę reikiamybę patiems taikytis prie aplinkos, kuri nėra iki galo tinkama.

Pasigenda visuomenės švietimo

Mano apklaustų respondenčių ankstesnės patirtys gana smarkiai skyrėsi. Viena jų turėjo nemažai žmonių su negalia savo aplinkoje, kita buvo neblogai susipažinusi su neįgaliųjų problemomis iš bendro informacijos srauto, trečioji neturėjo didesnių žinių apie šią žmonių grupę. Pirmoji mokėsi pilnai neįgaliesiems pritaikytoje mokykloje, antroji - iš dalies prisitaikiusioje, kur buvo prieinama tik dalis patalpų, trečioji - mokymo įstaigoje, kurioje nebuvo neįgaliųjų, tačiau visos pašnekovės vienu balsu kalbėjo apie visuomenės problemas priimant šios grupės atstovus. Jos teigė, kad šiuolaikinė visuomenė yra kiek susvetimėjusi ir nesusimąsto apie pažeidžiamų grupių bėdas bei sakė pasigendančios platesnio visuomenės švietimo. Jų nuomone, mokyklose turėtų būti daugiau kalbama apie neįgalių žmonių pilnavertį įtraukimą į visuomeninę veiklą, taip pat pašnekovės pasigenda didesnio šeimų vaidmens šviečiant savo atžalas. Taigi, mano kalbintos studentės suvokia, kad žmonės su fizine negalia yra nusipelnę būti lygiaverčiais bendruomenės nariais bei trokšta bendrauti su aplinkiniais kaip lygūs su lygiais.

Savijauta priklauso nuo aplinkinių

Tyrimo metu apie visą šią problematiką pakalbėjau ir su neįgalaus studento mama. Ji teigė, kad neįgalieji neturi pakankamai didelio studijų pasirinkimo ir gali stoti tik ten, kur yra galimybė pilnavertiškai patekti.

Ji sakė, kad neįgaliojo savijauta mokymo įstaigoje labiausiai priklauso nuo aplink esančių žmonių ir visai nesvarbu, ar tai mokykla, ar universitetas, kadangi žmonės labai skirtingai suvokia socialinius klausimus.

Mama taip pat užsiminė, jog visuomenė, jos nuomone, nėra pakankamai jautri žmonių su judėjimo negalia atžvilgiu, nes dažnai žmonės nesupranta kaip reikėtų bendrauti. Šis bendravimas neretai būna nesubalansuotas ir pereina į kraštutinumus - pasidaro arba perdėtai artimas, arba pernelyg atsargus, kas veda link ignoravimo. Tačiau mamos siūlomas sprendimo būdas skyrėsi nuo kitų pašnekovų. Jos požiūriu, norint pagerinti situaciją labai svarbus ir pačių neįgaliųjų vaidmuo. Šie žmonės turi drąsiai dalyvauti visuomeninėje ir kultūrinėje veiklose, nes kuo labiau neįgalieji bus matomi, tuo labiau, jos nuomone, žmonės geriau supras jų jauseną.

Reikalingi pokyčiai

Apibendrinamas savo temą galiu teigti, kad nudailintos įvairių oficialių dokumentų frazė ne visiškai persikelia į realybę. Galima pastebėti dar nemažai žmonių su judėjimo negalia studijų pasirinkimus ribojančių veiksnių, neleidžiančių pasirinkti norimos studijų programos. Taip pat nestinga ir neigiamų tendencijų visuomenės požiūryje į neįgalius žmones, kurie tampa vienišais dėl aplinkinių nesugebėjimo tinkamai bendrauti. Tačiau pokyčių pradžia gali tapti geranoriškas mokymo įstaigų vadovų požiūris bei jų siekis padaryti maksimumą dėl neįgalių asmenų teisės į pilnavertį išsilavinimą. Švietimas irgi padėtų suprasti, jog neįgalūs žmonės ir jų norai bei poreikiai yra tokie pat kaip ir kitų visuomenės narių. Būtina priimti ir kiek kitokius žmones, nes tik tai mus gali vesti teisingesnio ir lygiateisiškesnio rytojaus link.

Parengė Jolanta Beniušytė