Ir viename, ir kitame darbe nuolat sukatės tarp žmonių, dirbančių su informacija, kurios šiandien – didžiulis srautas. Kaip manote, ar šiandienos žurnalistams paprasta atskirti, kas yra kas – kur informacija, o kur dezinformacija, propaganda?

Gyvename sudėtingu laiku, kai atsiradus internetui, pasklido ir sklinda begalė informacijos šaltinių. Susigaudyti šiame sraute nelengva ir informacijos profesionalams – žurnalistams. Pradėkime nuo to, kas yra propaganda. „Žurnalistikos enciklopedijoje“ (1997 m.) teigiama, jog propaganda yra „ pažiūrų, idėjų, teorijų, šūkių, programų skelbimas, siekiant veikti jomis žmonių pažiūras, skatinti tam tikrus veiksmus“.

Propagandos reiškinio tyrimo specialistai (Viktor Denisenko „Propagandos apsuptyje“ (2021 m.) ją skirsto į tris rūšis: juodąją, baltąją ir pilkąją. Juodoji propaganda – tai specialus melagingų žinių skleidimas, jos instrumentai – gandai ir nepatikrinta informacija. Rusijos informacinio karo ginklas yra būtent juodoji melo propaganda, kurios tikslas manipuliuoti žmonių protais sau naudinga linkme ir netgi pateisinti karo nusikaltimus, grobikišką teroristinę politiką kitų tautų ir valstybių atžvilgiu. Su šia propagandos rūšimi rusai taip „ užzombino“ ir  savo visuomenę, kad civilių žudymas kitoje valstybėje jiems tampa norma.

Juodosios propagandos srautas liejasi iš prorusiškų kanalų internete ir socialiniuose tinkluose. Rusijai, kurią Europa pripažino teroristine valstybe,  nieko naujo išradinėti nereikia, melo propagandos mašina paveldėta iš sovietinių laikų.  Melo malūnas nesustoja veikęs nė akimirkai.

Kita propagandos rūšis – baltoji propaganda. Tai naudinga propaganda, dažniausiai socialinė reklama: „nerūkyk“, „sportuok“ ir pan.

Pavojingiausia, anot ekspertų, pilkoji propaganda, tai melas su tiesos prieskoniu. Ryškus šios propagandos pavyzdys pateikiamas knygoje „Propagandos apsuptyje“. Sausio 13 dieną okupantų rusų tankai Vilniuje traiškė žmones, stojusius už Lietuvos nepriklausomybę plikomis rankomis, tai įrodo dokumentinės nuotraukos, vaizdo įrašai. Pilkieji propagandistai paskleidė melą, neva tuo metu žmonės žuvo ne nuo tankų, bet kažkokių mistinių snaiperių šūvių, nors nėra nė vieno įrodymo. Tokios propagandos tikslas vienas – pasėti abejonę, manipuliuoti emocijomis, iškraipyti istorinę tiesą tam, kad griauti pasitikėjimą valstybe, valdyti žmonių protus. Tai nacionalinio saugumo reikalai. Nes juodosios propagandos, dezinformacijos įrankiais siekiama mažinti valstybei lojalių žmonių skaičių, tad senos imperinės svajonės grobti kaimynines žemes gali būti lengviau vykdomos.

 Žurnalistams tenka svarbus vaidmuo nuolat tikrinti faktus ir remtis tik jais, vertinant bet kokią informaciją. Suradus dezinformacijos naratyvus, juos atskleisti, viešai išgliaudyti kaip riešutus. Trumpai tariant, atkakliai ir budriai saugoti savo šalį nuo melo. Dezinformacijos užsakovai ne kartą yra nusitaikę į redakcijas, surengę ne vieną kibernetinę ataką, kuomet įsilaužus į interneto naujienų portalus pasklisdavo netikros, visuomenę provokuojančios žinios. Sustiprinus portalų techninę apsaugą, tokių išpuolių nebepasitaiko. Tikslas vienas – sumenkinti pasitikėjimą profesionalia žurnalistika, įvilioti visuomenę į melo žabangas, pūsti miglą žmonėms.

O kaip visuomenei, paprastam žmogui? Jam turbūt dar sudėtingiau?

Irgi būti budriems, pasverti informaciją, pasidomėti įvairiais informacijos šaltiniais. Pagalvoti, ar tai nekenkia mano šaliai, valstybei. Man labai nepatinka, jei kas nors pas mus negerai, tuoj rašo „Ai tai čia Lietuva, čia lietūs lyja“. Negerovių buvo ir bus, su jomis reikia kovoti. Bet tiesa ta, kad yra daug šalių, kurių gyventojai mielai apsikeistų vietomis su lietuviais. Esu apkeliavusi keliasdešimt pasaulio šalių, ir visada džiaugiuosi grįžusi namo.  Gaila, kad yra žmonių nevertinančių to, ką esame iškovoję ir sukūrę, negana to, skleidžiami gandai, už gryną pinigą priimami Kremliaus skleidžiami melai, purvinantys Lietuvą. Kyla klausimas, ar tau bus gerai gyventi, jei tavo šaliai bus blogai?

Kaip nepaklysti piktų melagienų miglose? Šių dienų realybėje tai yra nemenkas iššūkis, nes reikia skirti laiko įvairiems šaltiniams, pasidomėti istorija, pavyzdžiui, kokia „gera draugė“ Rusija Lietuvai buvo pastaruosius 200 metų.  Žmogaus prigimtis yra tokia, jog ieško jo tiesą patvirtinančių informacijos šaltinių. Taip atsiranda pavojingas reiškinys, pavadintas post tiesa, kuomet pati tiesa nuvertinama, atsirenkant tik tokią informaciją, kuri pagrindžia asmeninius įsitikinimus, bet nebūtinai pagrįsta realiais faktais. Taip atsiranda sąmokslo teorijos apie neva žudančias vakcinas, išgalvotą klimato kaitą, griūvančią Europą ir pan. Apie tai savo knygoje „Post tiesa“ (2020 m.) išsamiai rašo amerikiečių mokslininkas Li Makintairas.

Palyginti naujas reiškinys - tiesos nuvertinimas – tai stiprėjanti tarptautinė tendencija, kuri kelia rimtą pavojų žmonių gerovei, sveikatai ir net gyvybei. Ypač pavojinga,  kai post tiesa ima manipuliuoti valdžios viršūnės. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje mirė 300 000 žmonių vien dėl to kad nebuvo leista AIDS ligos gydyti iš Europos atgabentais vaistais, neva tai yra Vakarų diversija, o liepta gydytis česnakų ir citrinų sultimis. Kitas pavyzdys, „Brexit“ kampanija  Didžiojoje Britanijoje, kuri anot ekspertų, nebuvo paremta jokiais realiais faktais, kodėl šaliai reikia atsikirti nuo Europos Sąjungos. Ryškus post tiesos skleidėjo pavyzdys – buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškęs, kad klimato kaita esanti apgavystė, kurią sugalvojo... Kinija, norinti sugriauti Amerikos ekonomiką. Arba vėl – be jokių įrodymų jis pareiškė, kad rinkimus pralaimėjo todėl, kad esą jie buvos suklastoti.

Ieškant tiesos, geriausios priemonės jai atrasti yra kritinis mąstymas, skepticizmas (neskubėjimas patikėti ir priimti) ir dalijimasis nuomonėmis bei idėjomis su kitais.

‍

Kaip manote, kur grėsmių įklimpti į dezinformaciją daugiausiai – televizijoje, radijuje, spaudoje, internete, socialiniuose tinkluose?

Be jokios abejonės patikimiausias informacijos šaltinis yra tradicinė žiniasklaida, kuri apima spaudą, televiziją, interneto portalus. Čia dirba žurnalistai, kurie ne vienerius metus mokėsi tikrinti ir kritiškai vertinti  informacijos šaltinius, redakcijos vadovaujasi etikos kodeksu, teisės aktais, kurie

įpareigoja teikti visuomenei patikrintas, tikrovę atspindinčias žinias. Deja, kartais būna, kad ir tradicinė žiniasklaidos priemonė paslysta, tačiau tai veikiau išimtis, o ne taisyklė.

Socialinius tinklus, įvairius kanalus „Youtube“ reikėtų vertinti itin kritiškai, nes ten žinių skleidėjai neturi jokios atsakomybės už melagienas, jei tik  atvirai neskatina neapykantos, žmonių diskriminacijos, nekursto karo ar riaušių, neplatina šmeižto.

Pateiksiu juodosios propagandos pavyzdį, kuris ilgai plaukiojo feisbuko platybėse. Žinutė buvo apie Europos Parlamento (EP) salėje neva miegančius politikus ir jų algos palygintos su minimalia alga Lietuvoje. Po įrašu– daugybė pasidalijimų, piktų komentarų. Iškart į akis krito netikros nuotraukos – tai nebuvo EP salė (tas sales mačiau savo akimis), ir suklastoti skaičiai. Panagrinėjus komentarus pasimatė, kad nemažai jų rašyti iš neaiškių, greičiausiai netikrų feisbuko profilių, be tikrų vardų ir pavardžių, ir jų turinys, net su tomis pačiomis kalbos klaidomis buvo vienodas. Žinutės ir komentarų tikslas vienas -  pykčio, nepasitenkinimo visuomenėje kurstymas.

Kita vertus, socialiniuose tinkluose žmonės ir nesąmoningai gali skleisti dezinformaciją, patys tikėdami tuo, nebūtinai piktybiškai.

‍

Dabar dažnai susiduriame su sąvokomis „fake news“, „troliai“. Ką visuomenė turėtų žinoti apie tai? Kaip elgtis, kad mus pasiektų kuo mažesnis dezinformacijos srautas?

Gyvename informacinių karų laikais, todėl dezinformacijos srautas tikrai nemažės, nes Lietuva, Baltijos šalys visada buvo ir bus juodosios Kremliaus propagandos taikiklyje, kol egzistuos teroristinė Rusija. To srauto mes neužtvenksime, tačiau galime prieš nukreipti tiesos srautą. Kaip elgtis? Nuo jaunų dienų ugdyti kritinį mąstymą, būti savo šalies patriotais, atsirinkti šaltinius, domėtis istorija. Viena iš kritinio mąstymo kliūčių – maudymasis nuolatinėje šališkos informacijos patvirtinimo upėje.  Privalome išmokti būti skeptiškesni, ypač, jei girdime dalykus, kuriais norime tikėti.  Ir palaikyti (prenumeruoti, pirkti) žiniasklaidos priemones, ypač savo vietines, regionines, kuriose žurnalistai pateikia patikimą informaciją, nes tokia jų pareiga ir misija – nešališkai informuoti visuomenę. Tik stipri žiniasklaida ir profesionali žurnalistika gali duoti atkirtį juodosioms propagandos technologijoms, dezinformacijai. Yra jau sukurta dezinformacijos demaskavimo grupių ir iniciatyvų, kuriose dirba profesionalūs žurnalistai. Jie ir kaunasi su „trolių“ fabrikais,  kurie gamina netikras naujienas („fake news“ – anglų kalba), platina juodąją ir pilkąją propagandas. „Troliai“- tai netikri komentatoriai, pasireiškiantys po straipsniais spaudoje, internete, taip pat netikri profiliai socialiniuose tinkluose, pučiantys į vieną dūdą, o muziką užsako šeimininkas Kremliuje. Autoritarinės valstybės – Rusija, Kinija, kitos – investuoja milijonus į „trolių“ fabrikus, kad „plautų smegenis“ savo piliečiams ir kariautų informacinius karus su Vakarų pasauliu, siekdamos  silpninti demokratinį pasaulį, kuriame, priešingai nei pas juos, egzistuoja žmogaus teisės, žodžio laisvė, aukštas gyvenimo lygis.

‍

Kokie požymiai rodo, kad informacija – netikra?  Kaip žmogui nustatyti, kad skaito ar mato dezinformaciją ir kad ja dalijasi galimai net neegzistuojantis asmuo?

Visada kritiškai žvelgiu į viešoje erdvėje reiškiamus įsitikinimus, nepateikiant jokių kitų įrodymų, nes jų tiesiog nėra. Daugiausiai netikrų naujienų žmonės gauna per socialinius tinklus, draugų įrašus, ypač jei tai bendraminčiai, tai per daug ir nesigilina. Skaitant žinias siūlyčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus: kas tai rašo, ar tai ne anonimas, kokia jo kompetencija, kiek laiko gyvuoja šis informacijos šaltinis, ar aktyviai kviečia dalintis skelbiama žinia, kas ja aktyviai dalinasi, kokia informacijos paskelbimo data. Taip pat pasvarstyti, ar tai realu, kas skelbiama, paieškoti atsakymų kituose informacijos šaltiniuose.

‍

Kaip manote, ar valstybė teisingai elgiasi drausdama propagandines televizijas? O gal visuomenei verta išklausyti visas puses?

Pliuralizmas arba apsikeitimas nuomonėmis visuomenėje yra labai svarbu, tai demokratijos pagrindas. Lietuvoje yra daug skirtingų žiniasklaidos priemonių, reiškiančių įvairias nuomones. Pagal pasaulio spaudos laisvės indeksą, kurį nustato nepriklausoma pasaulinė organizacija „Reporteriai be sienų“ Lietuva užima aukštą 9 vietą iš 180 šalių.  

Tačiau propagandiniai kanalai yra kas kita. Dar iki Rusijos karo su Ukraina, Lietuvoje buvo „trumpinami“ Kremliaus juodosios propagandos ruporai, per kuriuos liejosi sąmoningo melo upės, buvo klastojama istorija, nepripažįstama okupacija, trėmimai, tyčiojamasi iš Lietuvos valstybės. Reikia skirti propagandos kanalus nuo tikros žiniasklaidos ir žurnalistikos. Tokie kanalai (tarp jų yra, deja,  ir lietuviškų)  nesilaiko jokios etikos, o melas yra jų duona.  Tai yra informacinio karo ginklai. Manau, mūsų visuomenė yra gana subrendusi atskirti ir įvertinti priešiškos dezinformacijos kanalus.  Todėl jie nėra populiarūs net rusakalbių gyventojų grupėse. Kartais nereikia nė draudimų iš „aukščiau“ – pati visuomenė yra nepakanti melo kalviams. Pavyzdžiui, prasidėjus karui, vienas spaudos leidinys paskelbė, kad neva Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis pabėgo išsigandęs į užsienį. Iškart sureagavo vienas prekybos tinklas, išėmęs šį leidinį iš prekybos ir nutraukęs bet kokius verslo santykius. Juo pasekė ir kiti platintojai, skaitytojai, parodę nepakantumą „fake news“ paskelbusiam laikraščiui, kuris, beje ir anksčiau pasižymėjo pomėgiu netikroms naujienoms.

‍

Ar dezinformacija yra paveiki? Ar ji kuriama profesionaliai – taip, kad kiekvienas iš mūsų, nuolat ją gaudamas, galėtume patikėti? Kaip manote, ar tikinčiųjų dezinformacija vis daugiau ar mažiau?

Yra tokia patarlė, kad melas apkeliauja pusę pasaulio, kol tiesa tik maunasi kelnes. Internetas, socialiniai tinklai žaibiškai gali išplatinti melagienas, bet taip pat žaibiškai gali išplatinti ir tiesą – priklausimai nuo to, kokias vertybes renkamės. Be abejo, juodosios propagandos technologijos yra profesionalios, nes gerai finansuojamos, tačiau kartais ir jos paskleidžia nesąmonių, pavyzdžiui apie ukrainiečių biologinį ginklą – užkrėstus uodus ar Rusijos laivus atakuojančias su sprogmenimis antis. Toks melas tik sukelia juoką. Tačiau kai kuri dezinformacija yra rafinuotesnė ir paveiki.  Pavyzdžiui, Lietuvos kaip „žlugusios valstybės“ naratyvas, kuris gana paplitęs, nes Lietuvoje egzistuoja nemaža socialinė atskirtis. Kada visi žmonės juoksis iš tokios frazės kaip ir iš tų ančių, tada galėsime sakyti, kad visi esame atsparūs dezinformacijai. Turime kelti savo šalies piliečių gerovę,  Manau, kad daugeliui akis atvėrė Rusijos pradėtas nuožmus karas prieš Ukrainą. Kas kalbėjo, kad reikia draugauti su šia „sena gera kaimyne“ ir kad „rusai puola“ yra išsigalvojimas, greičiausiai pakeitė savo nuomonę.

Kita vertus, tikėti ar ne tam tikra informacija, lemia žmogaus psichologija. Juk būna, kad prisimename skaitytą ar girdėtą informaciją, bet neatsimename, ar gavome ją iš patikimo šaltinio? Tuo naudojasi dezinformacijos skleidėjai. Taip pat skleisti propagandai naudojamas „kartojimo efektas“ – jei daug kartų girdėsime tą patį teiginį, pagaliau juo galime ir patikėti.

‍

Ar pati, gyvendama Klaipėdoje, kur nemažai rusų tautybės žmonių, dažnai susiduriate propagandos paveiktais žmonėmis? Ar tenka girdėti frazes: „karą sukėlė NATO“, „rusai nekariauja, o tik ginasi“, „pabėgėliams ukrainiečiams per daug dėmesio“ ir pan.? Kaip reaguojate?

Taip, Klaipėdoje gyvena daug rusakalbių žmonių. Ir jų dar padaugėjo atvykus tūkstančiams karo pabėgėlių. Tarp mano kaimynų yra nemažai rusų, beje, gerai kalbančių ir lietuviškai. Iš jų, senų klaipėdiečių, neteko girdėti panašių frazių.  Deja, tokių pasisakymų, kad „karą sukėlė NATO“, ar „kalta Amerika“, teko girdėti iš lietuvių. Tiesa, ne Klaipėdoje, o kitame Lietuvos krašte. Lankantis seminare nustebino lietuvis sodybos šeimininkas, prasitaręs neva dėl  karo Ukrainoje  kalta ne Rusija, o Amerika. Žiūri į žmogų ir nesupranti, ar jis aklas, ar jis kurčias, ar patogu tokiu būti. Akivaizdžiai paveiktas juodosios propagandos, matyt, rusiškų propagandos kanalų mėgėjas. Stebina tokie žmonės, jie tais savo sąmokslais tarsi pateisina visas okupacijas, net ir Lietuvos nepriklausomybės nevertina, nesupranta, kiek daug yra gavę, nes laisvė tai brangiausia, ką turime.  

Tiesa, Rusijai užpuolus Ukrainą, pačioje karo pradžioje klaipėdietiškų kai kurių rusakalbių organizacijų socialiniuose tinkluose pastebėjau įvairių šovinistinių komentarų, pateisinančių Rusijos agresiją ir tokių pasakymų, kad „ rusai visada laimėdavo ir dabar laimės“. Tie komentarai greitai jų pačių buvo ištrinti. Manau, priešiškos propagandos paveiktų žmonių nereikia skirstyti pagal tautybes, bet privalome aktyviai, ypač žurnalistai stebėti informacinį lauką. Ir užkirsti kelią, aiškinti žmonėms argumentuota faktų kalba ir analize, kad jie klysta – nesąmoningai, dėl žinių trūkumo, o gal ir piktybiškai.

‍

Dirbate su jaunais žmonėmis, koks jų požiūris? O gal kaip tik vyresnės kartos žmonės labiau linkę patikėti dezinformacija?

Turime tradiciją su būsimais žurnalistais aptarti naujausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, juos analizuoti. Džiaugiuosi, jog jauni žmonės yra gana kritiški informacijai, juos nelabai apgausi dezinformacijos klišėmis. Mokomės pirmiausia vadovautis faktais. Kartą per paskaitą žiūrėjome garsųjį britų žurnalisto Stivo Rozenbergo, BBC reporterio, interviu su Baltarusijos diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka. Žavėdamiesi žurnalisto profesionalumu spausti diktatorių prie sienos su nepatogiais klausimais, jaunieji kolegos pastebėjo ir daug dezinformacijos, juodosios propagandos elementų iš diktatoriaus pusės,  kurie net kėlė juoką, nes buvo akivaizdus melas.

Manau, vyresni žmonės, ypač nukentėję nuo rusų okupacijos, tikrai lengvai nepasiduoda  Kremliaus propagandai, kiti irgi turi pakankamai gyvenimiškos išminties atskirti tiesą. Dalis žmonių, nežiūrint amžiaus, gal yra labiau neatsparūs netikroms naujienoms, ypač tie, kurie mažiau skaito, domisi, gyvena tik panašiai mąstančių informacijos „burbule“, dėl ko nors pyksta ant valdžios ar viso pasaulio.

‍

‍

Ką patartumėte žmogui, kuris vis dar blaškosi tarp informacijos ir dezinformacijos, kuris nežino, kuo tikėti?

Mūsų teisė spręsti, kaip reaguosime į pasaulį, kuriame kažkas mėgina dumti mums akis. Tiesa visada buvo ir bus svarbi. Nuo mūsų priklauso, ar suvoksime tai laiku. Manau, atsirinkti yra gana paprasta – visada pagalvoti pirmiausiai, ar tai kenkia mano šaliai. Visomis išgalėmis saugoti savo valstybę kaip savo namus. Vadovaukimės sveiku protu, nors tarsi visas pasaulis jūsų informacinėje erdvėje arba „burbule“ feisbuke šaukia priešingai, o daugelio nuomonė nesutampa su jūsų. Išsiugdę medijų raštingumą, būsime atsparūs dezinformacijai ir propagandai, siekiančiai sugadinti mums gyvenimą. Svarbiausia, būkime ištikimi tiesai, niekada sąmoningai neplatinkime melo.

‍

Informacija: Jolanta Beniušytė, žurnalistė, redaktorė. Dėsto žurnalistiką Klaipėdos universitete, yra Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė, LŽS tarybos ir valdybos narė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir LŽS leidžiamos knygos – almanacho „Žurnalistika“  vyriausioji redaktorė (2016-2023 m.).  Dirbo įvairiuose periodiniuose spaudos leidiniuose. Žurnalistinio darbo stažas 35 metai.

2022 m.  rudenį Jolanta Beniušytė įkūrė naują žiniasklaidos priemonę – interneto portalą/tinklaraštį https://www.gargzdapilis.lt , skirtą aplinkos apsaugos temoms, kultūrai, kelionėms.  Jame integruota pažangiausia inovacija -  skaitymo prieiga akliems ir silpnaregiams žmonėms. Tai viena pirmųjų žiniasklaidos priemonių Lietuvoje, turinti skaitymo gidą neregiams, paremtą dirbtinio intelekto technologija.

_‍‍

Interviu (per du numerius) publikuotas  „Plungės” (Plungės r. ir Rietavo krašto) „Telšių žinių" (Telšių r.), „Santarvės" (Mažeikiai) laikraščiuose 2022 m. gruodžio mėnesį.

https://laikrastisplunge.lt/musu-teise-spresti-kaip-reaguosime-i-pasauli-kuriame-kazkas-megina-dumti-mums-akis/

https://laikrastisplunge.lt/musu-teise-spresti-kaip-reaguosime-i-pasauli-kuriame-kazkas-megina-dumti-mums-akis-2/

https://tzinios.lt/musu-teise-spresti-kaip-reaguosime-i-pasauli-kuriame-kazkas-megina-dumti-mums-akis-i/

https://tzinios.lt/musu-teise-spresti-kaip-reaguosime-i-pasauli-kuriame-kazkas-megina-dumti-mums-akis/

https://www.santarve.lt/musu-teise-spresti-kaip-reaguosime-i-pasauli-kuriame-kazkas-megina-dumti-mums-akis-i/

https://www.santarve.lt/musu-teise-spresti-kaip-reaguosime-i-pasauli-kuriame-kazkas-megina-dumti-mums-akis-2/

‍

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

Vlaber piešinys

‍