Pėstysis – raktas į kokybišką aplinką

Pėsčiasis yra labai trapus padaras, lyg kanarėlė akmens anglies kasykloje, jis parodo miesto tinkamumą gyventi, savo knygoje „Vaikščiojamas miestas“ rašo žymus amerikiečių urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Specas (Jeff Speck). J. Specko įsitikinimu, gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo to, ar jis gerai pritaikytas būtent žmogui, judančiam tik savo kojomis. Ir miestas yra gyvas tik tada, jei yra gyvos jo viešosios erdvės, kurios neužgriozdintos automobiliais ar kitais barjerais pėstiesiems.

„Pėsčiųjų patyrimas yra raktas į kokybišką aplinką“,- įsitikinusi miesto antropologė, vilnietė mokslininkė dr.  Jekaterina Lavrinec. Mokslininkės teigimu, norint išpopuliarinti vaikščiojimą, privalu išpildyti keturias svarbias sąlygas: vaikščiojimas turi būti naudingas, saugus, patogus ir įdomus. Ypatingai svarbi saugumo sąlyga. J. Lavrinec teigimu, pastaruoju metu projektuojant naujas gatves, pėsčiųjų saugumui skiriama daug dėmesio.

Vaikščioti turi būti malonu

Pagal ką mes renkamės maršrutus miestuose ? Trumpiau ar ilgiau eiti, ką pamatyti?  Pasak. J. Lavrinec, pasirinkimas nukeliauti pėsčiomis ilgesnę distanciją tiesiogiai siejasi su kelionės malonumu.  Garsus praėjusio amžiaus JAV miestų planavimo teoretikas ir rašytojas Kevinas Lynčas (Kevin Lynch) savo knygoje „The image of the city“ („Miesto paveikslas“, 1960 m.) aprašo penkerius metus tyrinėtus tris Amerikos miestus. K.  Lynčas teigia, kad bet kuris miestas turi atitinkamą mentalinių vaizdinių rinkinį lyg žemėlapį, susiformuojantį miestą tyrinėjančių žmonių sąmonėje. Šiuos įvaizdžius sudaro penkios savybės, kurias K. Lynčas įvardija kaip kelius, kraštus, rajonus, mazgus ir orientyrus.

J. Lavrinec savo ruožtu irgi prieš keletą metų atliko tyrimą – apklausė vyresnio amžiaus vilniečius apie jų vaikščiojimo motyvus: kodėl renkasi vienus ar kitus maršrutus, kiek laiko praleidžia vaikščiodami ir kt. Miestelėnų atsakymai patvirtino K. Lynčo teoriją, jog žmonės susikuria tam tikrą žemėlapį, pagal kurį vaikšto. Ir  jame svarbu viskas: orientyrai (žalios zonos, fontanai, kultūros traukos vietos), keliai, kraštai (eismas, perėjos, šviesoforai), mazgai (be kita ko, svarbus ir viešasis transportas), rajonai (gyvenamieji, viešieji).

Vilniečiai akcentavo, jog keliaujant svarbu patirti kažkokių mažų įdomybių, naujovių. Dažniausiai ilgais atstumais žmonės vaikšto savaitgaliais (į turgų, su vaikais, su draugais pasivaikščioti), o darbo dienomis dažniausiai tik trumpai per pietų pertrauką ar po darbo. Taršūs, triukšmingi, monotoniški (kai nėra kur paganyti akių)  maršrutai pėstiesiems yra atgrasūs.

Pėstieji aplinką suvokia detaliau

J. Lavrinec, dėstanti Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius TECH), paprašė ir savo studentų nupiešti mentalinį žemėlapį, ką jie mato atvykdami į studijų vietą. Šis kasmet atliekamas tyrimas, pasak J. Lavrinec, atskleidžia judėjimo būdo poveikį aplinkos suvokimo detalumui. Automobiliu iki pat fakulteto atvykstantys studentai savo piešiniuose ryškiau vaizduoja kelius, degalines, aikšteles stovėjimui, pakelės užkandines – tai, kas svarbu už vairo sėdintiems. Vairuotojai piešia mažiau pastatų, o medžius pažymi simboliškai. Pėstute ateinančių studentų nupiešti aplinkos žemėlapiai ryškiai skiriasi nuo vairuojančių kolegų detalių gausa, realybės atspindėjimu, jiems pirmoje eilėje svarbu gamta: žalios erdvės, miškeliai, ežerėliai. Taigi, išties pėsčiomis vaikščiojantys žmonės užmezga su savo miestu patį stipriausią  ryšį, nes geriau jį pažįsta ir pamėgsta.

Miestą priima per potyrius

Apklausos rodo, anot J. Lavrinec, kad žmonės miestą priima per tam tikrus potyrius. Motorinis patyrimas – tai šaligatvių plotis (jie siaurėja dėl dviračių takų), patogus perėjų išdėstymas, laukimo trukmė prie perėjų, šviesoforų (prie jų tenka laukti ilgiau dėl išaugusių transporto srautų), galimybė patogiai naudotis laiku atvažiuojančiu viešuoju transportu, tarkime, užbaigus pėsčiųjų žygį.

Svarbus ir juslinis – psichologinis potyris – tai apželdinimo kokybė, galimybė rinktis įvairius maršrutų variantus (galimybė trumpinti kelią, apeiti ir kt.), įvykiškumas (įvykiu gali būti ir augalų žydėjimas), mažų smagių epizodų gausa kelyje. Nuo noro keliauti pėsčiomis atbaidys kelio triukšmas ir tarša, skersvėjai ir kiti neatsakingos miestų plėtros šalutiniai efektai, pastatų fasadų vienodumas ir kita.

Yra sakoma, jog gyvybingas miestas yra tas, kurio gatvėmis nuolat plaukia srautai žmonių. Miesto antropologės J. Lavrinec nuomone, išties miesto gyvybingumas yra ne srautai, o socialinių sąveikų viešosiose erdvėse intensyvumas.

„Miesto erdvėse žmonių gali būti mažiau, bet jeigu vyksta kažkoks tarpusavio veiksmas, tai jau gyvybė. Todėl svarbu miesto erdvių vadyba – tai sąlygos miesto gyvybingumui palaikyti. Net nereikšmingi erdvės dizaino pokyčiai gali pražudyti erdvėje natūraliai užsimezgusią gyvybę, socialinių kontaktų įvairovę“,- sakė J. Lavrinec. Ji papasakojo apie sostinės centre, Gedimino prospekte,  buvusią susiformavusią jaukią vietą, kur burdavosi žmonės – dažnas mėgo ateiti čia pasėdėti, paskaityti, pabendrauti tarpusavyje, kažkas ateidavo pagroti, atsivesdavo vaikų ir t.t. Paskui atsirado skvere dideli vazonai, vėliau lauko kavinė, ir ne jos klientams skvere vietos nebeliko.

Panašus, bet kiek kitoks pavyzdys yra Klaipėdoje atnaujintas skveras prie buvusio „Vaidilos“ kino teatro su dideliu fontanu. Modernus skveras taip ir nebuvo pamėgtas šeimų su vaikais, miestelėnų. Priežastis – skverą „okupavę“ asocialūs asmenys, kurie kelia triukšmą, teršia aplinką, jų iš skvero neišprašo jokios tarnybos. Tad nauja miesto erdvė gyvybingumu taip ir nesužibėjo.

Miesto stiprybė – pasitikėjimo tinklas

Keliaudami pietų šalyse dažnai pastebime viešose vietose stalo žaidimus žaidžiančius ar prie kavos puodelio ilgai bendraujančius vyresnio amžiaus žmones. Tai maloniai stebina, ir kartu liūdina, kad mūsų miestuose to nepamatysi. Kodėl? Gal dėl vėsesnio oro, tradicijų nebuvimo ar tiesiog dėl skurdžios daugiabučių aplinkos? O gal dėl visuomenės susvetimėjimo, užsidarymo savo namuose.

Miesto antropologė J. Lavrinec teigia, jog labai svarbu miestuose stiprinti socialinius kontaktus, kurti tarpusavio pasitikėjimo tinklą. Tada mieste pulsuos gyvybė, o žmonės  jame jausis gerai.

Anot mokslininkės, tankiai gyvenamų kvartalų aplinka pas mus nėra pilnai išnaudota kokiai nors gyventojų veiklai.  Mažėja žaliųjų erdvių dėl statybų, įprastus maršrutus kvartalo gyventojams užkerta vis naujos užtvaros.  Yra tekę girdėti tokį daugiabučių kvartalo gyventojo pasakymą: „Greitai galėsime užsimerkę vaikščioti tvorų iš visų pusių aptvertais takais“.

J. Lavrinec manymu, žmonės neturėtų būti uždaryti lyg narvuose, jie savo kvartale turi vaikščioti laisvai ir turėti erdvės veiklai. Ir tik patys gyventojai gali susikurti tokią aplinką, kad ji būtų įdomi ir gyvybinga tiek jiems patiems, tiek svečiams.

„Negali sakyti, kad mūsų daugiabučių aplinka vien tik pilkos spalvos. Pavaikščiokite, ir įsitikinsite, kad taip nėra. Nuostabus dalykas - gėlių darželiai, puoselėjami močiučių. Daug ir kitų kūrybinių iniciatyvų galima pastebėti, nes žmonėms patinka palikti savo pėdsaką ten, kur gyvena“,- sakė mokslininkė.

Ima vengti uždarų kvartalų

Šių laikų nauja mada – statyti uždarus gyvenamuosius kvartalus.  Pasak J. Lavrinec,  užuot integravęsis į miestus, tokie kvartalai nuo miesto gyvenimo atsiriboja, užsidaro. Ir žmonėms juose esą nėra gerai.  Mieste žemė brangi, todėl kvartalai tankiai apgyvendinami, juose nebelieka erdvės, tokių žaliųjų zonų kaip anksčiau.  Čia nėra kur vaikščioti, nėra ir privatumo – gyveni priešais kaimyno langus.  Tad nenuostabu, kad žmonės pamažu bėga iš tokių kvartalų, ieškodami daugiau laisvės ir erdvės.

Straipsnis parengtas pagal mokslinėje konferencijoje „Klimatosaugos briaunos"  skaitytą dr. J.Lavrinec pranešimą (Vilniaus universitetas, 2023 11 17).

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas

Pasivaikščiojimas Klaipėdos mieste - 2023 m. Kalėdos.