Iškerta, atsodina, leidžia atželti

„Kuršių nerijos medynų pertvarkymas ir atkūrimas – žmogaus veikla, artima gamtai“, - teigia Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško auginimo specialistė Gražina Banienė. Pasak specialistės, dažnai žmonės, pamatę iškirstą miško plotą, klausia – ar tai miško pabaiga? Tačiau miškininkams tai – miško pradžia. Dar prieš kertant medžius pradedama galvoti apie jo atkūrimą. Šiame atsakingame darbe, anot miškininkės, sprendimai priimami ne skubotai, o pagal gamtos ritmą ir ateities viziją.

Pertvarkymo kirtimai Kuršių nerijoje atliekami, turint du pagrindinius tikslus: dėl priešgaisrinės apsaugos ir biologinės įvairovės. Miškininkai siekia, kad po šių darbų medynas būtų gyvybingesnis ir geresnės kokybės.

Dalis miško paliekama natūraliai atželti. Kaip tai vyksta? Miške paliekami tam tikri medžiai, kurie yra sėkliniai. Jie subrandina kankorėžius ir sėklas, padeda miškui savaime atsinaujinti, kuria mikroklimatą.

Jaunas miškas - gyvybingas

Pasak miškų auginimo specialistės G. Banienės, pašalinus medžius, kirtavietė nestovi tuščia, joje vyksta miško atsinaujinimo procesai: dirvožemis gauna daugiau šviesos, lietaus, prasideda natūralus augimas. Nors iš pirmo žvilgsnio jaunas miškas atrodo tuščias, jis kupinas gyvybės. Čia susirenka paukščiai, grįžta vabzdžiai, susikuria miško mikroklimatas.

Didelė tikimybė jaunuolynuose pamatyti plėšriuosius paukščius. Mat čia įrengiamos specialios stebėjimo kopėčios paukščiams, kurie gali patogiai stebėti savo grobį – graužikus.

Taip skatinama natūrali pusiausvyra: mažiau graužikų, mažiau žalos medeliams, jų šaknims.

Jaunas miškas – tarsi restoranas kanopiniams žvėrims. Į jį mėgsta ateiti stirnos, briedžiai, kurie nugraužia ūglius. Apgraužtas medelis gali nudžiūti arba augti prastai. Miško auginimo specialistės G. Banienės teigimu, anksčiau naudoti repelentai apsaugoti medelius nedavė daug naudos, tvoromis Kuršių nerijoje taip pat nesinaudojama – jos gadintų kraštovaizdį.

Dabar miškininkai naudoja kvapus, pagamintus avies vilnos pagrindu – tai ekologiška, efektyvu ir atbaido žvėris. Medžių kamienai aprišami vilnonėmis juostomis, kuriose esantis lanolinas veikia kaip natūralus repelentas. Laukiniai gyvūnai nemėgsta vilnos skonio, kvapo, lietimosi, tad medelių nebeapkramto.

Atsodinta 225 ha miško

2021-2025 metais Kuršių nerijoje buvo atkurta per 225 ha miško. Dalis šios teritorijos – pertvarkyti kalnapušių plotai, kita – žuvusių ar pažeistų medynų vietos.

„Kiekvieną pavasarį miškininkai visoje Lietuvoje pasodina apie 30 milijonų medelių. Vien Kuršių nerijoje per penkerius metus pasodinta per 600 tūkst. sodinukų, vidutiniškai per metus – 132 tūkst. medžių. Dėl nerijos specifikos čia daugiausiai sodinamos paprastosios ir kalninės pušys, taip pat tam tikri krūmai, palaikant biologinę įvairovę, pavyzdžiui, dėl uogų paukščiams“,- pasakojo G. Banienė.

Miško atkūrimo darbus organizuoja dvi Kuršių nerijos girininkijos – Juodkrantės ir Nidos. Pasak miškininkų, priklausomai nuo vietovės, sodinimo specifika skiriasi – gali būti žemyninė, mišri ar žemyninė - pajūrio. Nerijoje žaliuoja ne tik spygliuočiai, čia auga beržai, juodalksniai, kaštonai, kiti medžiai.

Medžiai turi savo DNR

Medžiai, kaip ir žmonės, turi savo DNR. Ir ji „užprogramuota“ tam tikram klimatui. Kuršių nerijoje sodinami medžiai, užauginti iš vietinės kilmės sėklų. Pasak miškininkų, tai labai svarbu, nes tik tokie sodmenys gerai prisitaiko prie specifinių vietinių sąlygų: vėjo, temperatūros, dirvožemio.

Pasak G. Banienės, kiekvienas sodinukas turi savo „kilmės“ dokumentus, tam tikras etiketes, kuriose nurodyta, iš kur paimtos sėklos, kokia jų kilmė. Tai ne šiaip žymėjimas, tokiu būdu suteikiama garantija, kad miško atkūrimo procesas bus sklandus, medeliai prigis.

Norint atkurti žaliąjį rūbą, reikalinga sėklinė bazė – miškai, iš kurių renkamos sėklos. Sėklinės plantacijos yra Preiloje, kitur, čia yra auginami kalninių, paprastųjų pušų sėkliniai medžiai, jie medynuose pažymimi baltais dažais. Pasak G. Banienės, siekiant išsaugoti unikalią Juodkrantės sengirę, yra sukurtas ir saugomas čia augančių pušų genofondas.

Sėklos sudygsta ne visada

„Svarbu žinoti, kad medžiai nedera kiekvienais metais – kartais tik kas trejus, ketverius ar šešerius metus. Net jei sėklos surenkamos, jos gali būti nedaigios – gamta turi savo ritmą, jos neapgausi. Todėl mes ne tik stebime visą procesą, bet ir planuojame darbus ne vieneriems metams į priekį, kad būtų užtikrinta įvairaus amžiaus miško struktūra bei išsaugotas genetinis paveldas“,- apie sudėtingą medynų priežiūrą pajūrio zonoje pasakojo miško auginimo specialistė G. Banienė.

Miško atkūrimas neprasideda nuo kirvio ar kastuvo – jis prasideda nuo plano. Jau iš anksto žinoma, kas toliau bus daroma konkrečioje kirtavietėje.

Visi Lietuvos miškai privalo būti atkurti praėjus trejiems metams po kirtimo. Miškininkai stebi, analizuoja vietovę, kokie medžiai ten augo, kokios sąlygos, kokia dirva.  Pagal tai sudaromas želdinimo projektas – kada sodinti, ką sodinti, kokia miško paskirtis, ar sodinimo metu bus sėkliniai metai ir kt.

Kuršių nerijoje nėra ūkinės paskirties miškų. Visi atkūrimo darbai vyksta II A grupės miškuose – tai ekosistemų apsaugos miškai. Pasak G. Banienės, augimvietės čia yra skurdžios, dirvos sausos. Todėl daugiausiai tinka pušys ir beržai, šlapynėse – juodalksniai. Kuršių nerijoje dirvos neruošiamos mechaniniu būdu, tai yra žemė neariama. Nors tai padidintų daigų prigijimą, nenorima gadinti kraštovaizdžio.

Sodinama kaip prieš 100 metų

Anot miškininkų, Kuršių nerijoje kitokios ir želdinimo normos. Pavyzdžiui, jei pušynas sodinamas žemyninėje Lietuvoje – į hektarą sodinama po 5 tūkst. sodinukų. Gi nerijoje dėl dirvožemio ypatumų ir gamtinės specifikos užtenka 2,5 tūkst. medelių į ha. „Lentų mes čia neauginame“,- šypsosi miškininkė G. Banienė.

Miškininkai taiko ir mišrius atkūrimo būdus. Vienas iš tokių pavyzdžiui – kalninės ir paprastosios pušies sodinimas juostomis. Kalninė pušis greičiau užauga, greitai sukuria pavėsį ir atėjus laikui ją pašalinus, daugiau vietos lieka ilgaamžei paprastajai pušelei, kuri brandina sėklas. Tokiu būdu miškai buvo sodinami ir senais laikais, anot miškininkų, šiandien šio istorinio eksperimento rezultatus dar galima pamatyti – kalnapušių masyvuose styro paprastosios pušys, kurios vėliau perims miško tąsą. Kuršių nerijoje yra kalninių pušų medynų kurių amžius siekia 120 metų.

Pasak miškininkų  - sodinti medį yra tik pirmas žingsnis. Po to prasideda priežiūra: reikia šalinti sodinukus stelbiančius krūmus, kartais – atsodinti, jei pirmas bandymas nepavyko. Gamtos sąlygos ne visada palankios: pasitaiko sausrų, ligų, kenkėjų.

Miškininkų darbas tęsiasi ne tik pavasarį – pirmasis kokybės įvertinimas atliekamas tų pačių metų rudenį, kitas – po trejų metų, dar kitas – po septynerių metų, ir tik tada galima pasakyti, kad miškas garantuotai prigijo. Tai septynerių metų ciklas, vieno miško ploto „namų darbai“.  

Jautrus santykis su gamta

Pasak G. Banienės, miškasodis dažnai traukia ir savanorius – žmonės myli gamtą, nori nuveikti jos labui prasmingų darbų. Kovą taip pat buvo sodinamas miškas netoli Alksnynės. Miškininkai džiaugiasi tokiomis visuomenės inciatyvomis. „Kai kertame mišką – žmonės pyksta, kai sodiname – skambina, prašosi į talkas, nori sodinti, pamatyti rezultatą“,- pasakojo miškininkė.

Tačiau kai kuriose vietovėse – ypač Kuršių nerijoje – sąlygos tokios sudėtingos, jog sodinti mišką gali tik profesionalai. Miško sodinimo specifika Kuršių nerijoje reikalauja ne tik žinių, bet ir jautraus santykio su gamta.

Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje, skirtoje Kuršių nerijos 25 metų sukakčiai UNESCO pasaulio paveldo sąraše pažymėti. Nida 2025 03 28. Garso įrašą prašome klausyti čia:

Miško atkūrimo apimtys Kuršių nerijoje

2021-2025 m. pasodinta/sodinama 660, 99 tūkst. vnt. sodinukų.

Iš jų: paprastosios pušies – 377,43 tūkst. vnt., kalninės pušies – 283,56 tūkst. vnt.

Vidutiniškai per metus pasodinama 132,19 tūkst. vnt. medelių.

Atkurto miško plotas – 225,8 ha.

Pertvarkant medynus atkurta 199 ha, atkuriant žuvusius medynus – 26,8 ha.

Juodkrantės girininkijoje iš viso atkurta – 190,4 ha.

Nidos girininkijoje – 35, 4 ha.

Jolantos Beniušytės nuotraukos