JOLANTA: Gerbiama Rūta, papasakokite apie save, kaip pasirinkote šią profesiją, kokia Jūsų mokslinio darbo kryptis ir veikla?

RŪTA: 2015 m. Vilniaus universitete baigiau medicinos studijas ir išvykau į Vokietiją tęsti tolimesnės profesinės veiklos psichiatrijos ir psichoterapijos srityje. Drezdeno universitete turėjau geras sąlygas užsiimti klinikine ir akademine veikla. Universitete pradėjau dokturantūros studijas. Po penkerių metų baigusi rezidentūrą, pradėjau dirbti gydytoja psichiatre psichoterapeute. Pagrindinės mano klinikinio darbo kryptys yra pirminė psichikos ligų prevencija, Alzheimerio ligos, demencijų diagnostika ir gydymas.

Kita mano darbo dalis yra mokslinė, mano doktorantūros tema yra bipolinio sutrikimo diagnostika Drezdeno universiteto ligoninėje. Į didelį diagnostikos centrą kviečiame jaunus žmones, kurie turi depresinių, nuotaikos kaitų simptomų ir kt. Stengiamės kuo anksčiau diagnozuoti ligą, kad būtų galima kuo greičiau pritaikyti efektyvų gydymą. Šiuolaikinis medicinos mokslas, dabartinė psichiatrija orientuojasi į tai, kad kiek įmanoma anksčiau diagnozuoti įvairius susirgimus.

Vienas iš veiklos prioritetų – pirminė prevencija, užkertant kelią rimtesnių ligų atsiradimui. Šioje srityje dirbu jau penkerius metus. Šiuo metu Koblenco mieste, Mainso akademinėje ligoninėje vadovauju  dienos klinikai,  į kurią atvyksta pacientai, turintys nuotaikos, depresijos, nerimo sutrikimų.

JOLANTA: Įspūdinga Jūsų veikla, džiugu, kad lietuviai yra medicinos ir mokslo šviesuliai užsienio šalyse. Pakalbėkime apie klimato kaitos įtaką žmonių psichinei sveikatai. Pastaruoju metu išgyvenome daug kataklizmų: pandemija, karas, ekonominės sūpuoklės, nerimas dėl ateities... Ar klimato kaita taip pat yra rimtas iššūkis, kurį irgi teks atlaikyti?

RŪTA: Klimato kaitos įtaka žmonių psichinei sveikatai pradėjau domėtis prieš kelerius metus. Esu įsitraukusi į pasaulinės psichiatrų asociacijos veiklą, kurioje šia tema besidomintys kolegos yra susibūrę į grupę „Klimato kaita ir psichinė sveikata“.

Klimato kaitos įtaka žmonių psichinei sveikatai pastebėta prieš keliolika metų, šiuo metu šiai aktualijai skiriama daug dėmesio.  Patys matome, kas vyksta pasaulyje: klimatas keičiasi, žmonės ima intensyviau  migruoti į kitus kraštus.  Vakaruose atliekami tyrimai, kaip esame įtakojami klimato kaitos veiksnių.

Praėjusiais metais parengiau mokslinę publikaciją apie mūsų penkiolikos  mokslininkų grupės, sudarytos iš įvairių šalių ir kontinentų atstovų,  atliktus tyrimus. Publikacijoje pateikti duomenys apie klimato kaitos įtaką psichinei sveikatai buvo palankiai įvertinti įvairiuose moksliniuose kongresuose.

Praeitą vasarą teko lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Naujojo Orleano mieste,  amerikiečių psichiatrų asociacijos kongrese.

2005 m. uraganas „Katrina“, nusiaubė visą upės Misisipės slėnį, Naujasis Orlenas buvo smarkiai sugriautas ir užtvindytas.

( 2005 metų rugpjūčio 29 dieną Naująjį Orleną ištiko siaubinga stichinė nelaimė. Uragano „Katrina“ sukeltas potvynis užtvindė apie 80 proc. miesto teritorijos, žuvo apie 1800 žmonių, tūkstančiai gyventojų neteko namų ir buvo iškeldinti. Uragano padaryti nuostoliai miestui siekė 150 mlrd. JAV dolerių.  Po šios nelaimės daug gyventojų taip ir nebegrįžo į savo karnavalais ir džiazo muzika garsėjusį miestą prie Misisipės upės. – Aut. )

Ir po nelaimės praėjus jau 17 metų, Naujasis Orleanas neatrodo atsigavęs, neskaitant milijoninių, o gal ir milijardinių investicijų. Žmones neteko namų, darbo... Tačiau ir dabar miesto socialinė ir ekonominė padėtis neatrodo gera. Daug pastatų nėra atstatyti, ištisi rajonai, kuriuose kadaise virė gyvenimas, tebėra apleisti.

Kalbant apie žmonių psichinę sveikatą, uragano pasekmės taip pat gana stipriai tebejaučiamos. Atlikti tyrimai rodo, kad tose vietovėse tarp išgyvenusių katastrofą žmonių net po tiek daug laiko yra labiau paplitę depresijos, nerimo, potrauminio streso sindromo sutrikimų.

Stichinė nelaimė ypač paveikė ją išgyvenusių vaikų, paauglių, kurie dabar jau yra suaugę žmonės, psichiką. Jie turi adaptacinių sutrikimų, kurie neleidžia normaliai gyventi, integruotis į visuomenę.

Naujajame Orleane pirmą kartą patyriau, savo akimis pamačiau, kaip stipriai gamtinės katastrofos gali paveikti žmogų, jo sveikatą ir ateitį.

Apie klimato kaitos sukeltas problemas tenka daug skaityti, rengti mokslinius straipsnius, tad galiu tik patvirtinti,  jog klimato kaita ir toliau veiks mūsų gyvenimus, mes to neišvengsime.

Mokslas sako, kad klimato kaita vienareikšmiškai yra rimtas iššūkis žmonijai.

Daug kataklizmų... Visi išgyvenimai akumuliuojasi ir veikia kaip vienas didelis krūvis mūsų psichikai. Ypač tai veikia vaikus, paauglius, kurių psichika yra jautresnė.  Iš tiesų klimato kaita veikia kiekvieną žmogų,  jau net vaisių motinos įsčiose.  Reaguojama į padidėjusią aplinkos temperatūrą, sausras, karščio bangas.

Dideli karščiai, temperatūrų svyravimai  padidina mirtingumą tarp vyresnio amžiaus žmonių, yra dažnesnė rizika patirti insultą, infarktą.

Kalbant apie psichinę sveikatą, depresija ir nerimo sutrikimai yra dažnesni tose žmonių grupėse, kurios yra paveiktos klimato kaitos veiksnių.

JOLANTA: Išties jau nemaža žmonijos dalis susiduria su realiais klimato kaitos sukeltais pokyčiais: dėl nevaldomų miško gaisrų tenka palikti namus, sninga dykumose, kur niekada nesnigo, potvyniai – dar viena bėda. Klimatas šyla, ledynai tirpsta,vandens lygis kyla. Kaip tai veikia žmones, kaip rasti jėgų prisitaikyti pakitus gyvenimo sąlygoms?  Kaip susidoroti su tiek daug išgyvenimų?

RŪTA: Tai didžiausia mūsų visuomenės rykštė šiuo metu, mes iš dalies nebežinome, ką daryti. Dėl įvairių įvykių ir pokyčių žmonės patys nebesusitvarko su savimi, psichiatrijoje stebime padidėjusį pacientų srautą.

Daugėja sergančiųjų taip pat ir kitose medicinos srityse, net tarp jaunų žmonių plinta širdies ir kraujagyslių sistemos susirgimai (infarktai, insultai). Viena iš priežasčių – nuolatinis stresas. Užsitęsęs stresas gali lemti rimtesnių psichikos sutrikimų vystymąsi. Todėl būtina pirminė prevencija, reikia ieškoti būdų išlikti sveikiems, nes vėliau, jau atsiradus psichikos sutrikimams, gali būti ir per vėlu.

JOLANTA: Kaip padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo klimato kaitos veiksnių? Ar čia valstybės turi teikti pagalbą, pavyzdžiui, padėti pritaikyti namus dėl pasikeitusio klimato sąlygų, kad žmonės patirtų mažiau neigiamų išgyvenimų, streso. Kaip elgtis visuomenei, kaip padėti vieni kitiems, nes ateityje bus ganėtinai daug iššūkių, susijusių su klimato kaita.

Naujojo Orleano pavyzdys rodo, kokį gilų pėdsaką žmonių sąmonėje palieka siaubingos stichinės nelaimės, kad net po daugelio metų miestas nėra atsigavęs, nes, matyt, patys žmonės nebenori jo atkurti, tebėra apimti nevilties, tų baisių išgyvenimų, nebeturi optimizmo ir motyvacijos atsitiesti.

Ką reikia daryti?  Ar stiprinti bendruomenių ryšius, ar daugiau šviesti visuomenę, kad žmonės lengviau išgyventų tuos gamtos kataklizmus, ir pasekmės psichinei sveikatai būtų kuo mažesnės?

RŪTA: Matyt, viena iš priežasčių, kodėl žmonės nebesikuria tose vietose, kuriose gyveno, tai prarasta viltis. Praūžia vienas uraganas, po to dar vienas, potvynis, vėl potvynis... Turiu kolegų iš Indijos, dalis pakrančių, miestų zonų,  jau yra nebegyvenamos.  Atkurti gamtos padarytą žalą ten reikia didžiulių investicijų, tačiau visos pastangos gali būti bevaisės, nes gamta ir toliau darys savo.  Gyventojams tai yra didelė psichologinė trauma, nes ištisos kartos gyveno tose vietose, o tenka ieškotis namų kitur.  Dėl klimato kaitos poveikio gali tekti migruoti net į kitą šalį ar net kontinentą.  Manoma, kad ateinančiais dešimtmečiais gyventojai dar labiau spausis Europoje, Šiaurės Amerikoje, nes čia palankiausios gyvenimo sąlygos. Pietinio pusrutulio šalys susiduria su gyventojų migracija, nes žmones nebeatlaiko sausrų ir karščio.

Aišku, valstybės stengiasi išgelbėti ir apsaugoti gyvenimui dar tinkamas teritorijas, kovoti su klimato kaitos pasekmėmis. Pavyzdžiui, kai kurios Azijos šalys, Tailandas, Kinija, turtingesni miestai plečia žaliąsias zonas, investuoja į ekologiją, vėdinimo sistemų plėtrą miestuose. Siekiama bent kuriam nors laikui prailginti šių teritorijų naudojimą, kad jų nepaliktų gyventojai, žemė nevirstų apleista dykyne.  

Tačiau ateityje neišvengiamai mažės gyventi tinkamų teritorijų. Tai kelia įtampą daugeliui žmonių.

Akivaizdu, kad teks keisti požiūrį, nusiteikimus, nes iki tol veikusios žmonių populiacijos bendravimo strategijos nebeveiks, kažką reikės daryti kitaip.

Žmonės migruoja, nes viskas yra susiję, ir psichinė, ir fizinė sveikata, ir ekonominiai veiksniai, ir socialinės problemos. Jie tikrai nepaliktų savo namų be rimtos priežasties – vadinasi, tikrai nebeįmanoma gyventi. Atvykę į svetimus kraštus, susiduria su kultūriniais skirtumais, priešiškumu,  dažnai patenka ir į prastesnes gyvenimo sąlygas nei turėjo, tačiau bent išvengia gamtinių katastrofų.

Yra labai daug tyrimų, ką praranda žmonės, migravę iš savo gimtųjų vietų. Susidurdami su vietos žmonių konkurencija, taip pat dėl kalbos barjero, jie netenka galimybės gauti geresnį išsilavinimą, padaryti sėkmingesnę profesinę karjerą, gauti didesnes pajamas, yra priversti išgyventi iš mažiau apmokamų darbų.

Bendro sugyvenimo klausimas yra vienas iš didžiausių žmonijos iššūkių, visiems reikia mokytis tolerancijos, siekti pažinti kitas kultūras.

JOLANTA: Matyt, reikia stengtis jau dabar pažinti vieni kitus, nes pasaulis seniai „maišosi“, pasiekiami net tolimiausi kampeliai. Svečiuotis vieni pas kitus ne tas pats, kaip gyventi kartu, kai gali pritrūkti vietos ar vandens, gardesnio duonos kąsnio. Reikės išmokti sugyventi bendruomenėje ir dalintis.

Tačiau daliai žmonių tokios ateities perspektyvos kelia nerimą. Juos galima suprasti – streso mūsų kasdieniniame gyvenime ir taip yra daug. Galbūt iš tos baimės ir nerimo žmonės kuria sąmokslo teorijas, neva klimato kaitos problema išgalvota, esą tai  dar viena žmonijos valdymo forma.

Kaip žmogui rasti tiesos kelią, objektyviai priimti realybę, atgauti pasitikėjimą? Juk vien problemų neigimas - ne išeitis?

RŪTA: Reikia diskutuoti, išklausyti argumentus už ir prieš, diskusijos patraukia žmonių dėmesį. Manau, palengva pasaulyje – Vakarų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, ateina suvokimas, kad nuo klimato kaitos problemų mes niekur nepasislėpsime, reikės jas spręsti visiems kartu.

Klimato kaitos problemos yra globalios, taip pat neatsiejamos nuo kitų temų. Šiuo metu vyksta karas Ukrainoje. Karo pramonė irgi susijusi su klimato kaita, neišvengiamais šio proceso padariniais: ginkluotės gamyba, beatodairiškai naikinami miškai – visa tai vienareikšmiškai prisideda prie klimato kaitos.

Karo žmonės ir jų traumos... Teko konsultuoti iš karo zonos pabėgusius ukrainiečius. Jie jaučiasi lygiai taip pat, kaip iš gyventi nebetinkamų teritorijų ne savo noru išvykę žmonės. Augantys nerimo, depresijos sutrikimai yra labai panašūs tarp abiejų grupių žmonių.

Vis labiau augančios ir akivaizdžios klimato kaitos problemos, jų mastas, manau, paveiks ir skeptikus, abejojančius ar kitą nuomonę turinčius žmones.

Nerimas dėl ateities, susijęs su klimato kaita, yra labai paplitęs, psichiatrijoje atsiranda net naujos sąvokos ir terminai šiam sutrikimui apibūdinti. Būtent dėl klimato kaitos, jos padarinių, žmonės net nebenori turėti vaikų. Pernai Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta studija, buvo apklaustos jaunos, 25-35 metų amžiaus poros. Net apie 90 proc. apklaustųjų pasisakė, jog nenori turėti palikuonių, nes nerimauja dėl pasaulio ateities, ar jame bus saugu gyventi jų vaikams. Tai išties kelia nerimą, nes žmonės, pergyvendami dėl ateities, atsisako tokio natūralaus poreikio, kaip turėti palikuonių.  Tai galima sakyti, jog klimato kaita, nerimas dėl ateities yra susiję su žmonių reprodukcine sveikata.

Kita psichikos problema – tai katastrofų baimė. Baimė, kad kas nors bet kada gali įvykti. Ypač tuose kraštuose, kur gamtos kataklizmai kartojasi. Išskiriamas ne tik potrauminis streso sindromas, bet ir prieštrauminio streso sindromas.  Miego sutrikimai, košmariški sapnai, nerimo, depresijos sutrikimai būdingi abiems sindromams. Žmonės bijo ne tik katastrofų metu, ar po jų, bet ir prieš joms įvykstant, net nežinant, ar jos įvyks. Toks didžiulis psichikos labilumas, kuris provokuoja minėtus simptomus, labai neramina, nes tiesiogiai neigiamai veikia žmonių psichinę sveikatą.

JOLANTA: Paminėjote didvyriškai su agresoriumi kariaujančią Ukrainą. Nekalbant apie tai, kiek žmonių žuvo, buvo sužeista, neteko namų, ten vyksta ir ekologinė katastrofa: miškai kertami, deginami, vykstant kariniams veiksmams,  teršiamas oras, dirvožemis, vanduo.  Kalbama, kad karo padariniai šia prasme turės ilgalaikes pasekmes ne tik Ukrainai, bet ir kitoms šalims.

Gi Europos valstybės  pasiruošusios kovoti su pasauliniu šiltnamio efektu, paskelbtas žaliasis kursas, iki 2050 metų turi būti pasiektas pagrindinis tikslas – aplinkos neteršianti industrija (transportas, pramonė, vartojimas ir kt.).

Žalioji kryptis ketina atnešti daug pokyčių visų žmonių gyvenime, ir ne visi pokyčiai bus džiuginantys. Kaip susidoroti su naujais iššūkiais?

RŪTA: Kiekvienas pokytis žmogui yra sudėtingas, kol jis tiesiogiai nesusiduria su problema. Kai užgriūva uraganas, visi mobilizuojasi, viskas savaime susidėlioja,  jokioms diskusijoms nebelieka laiko, nes reikia gelbėtis.  

Mums pasisekė, kad Lietuvoje nėra didelių gamtinių katastrofų, tačiau nesame nuošalyje dėl klimato kaitos poveikio. Turime ir mes neįprastų karščių vasarą. Aišku, kol kas galime tik džiaugtis dėl to, kad klimato kaitos veiksniai Lietuvoje yra minimalūs.

Labiausiai pasimokome iš asmeninės patirties. Kai vandens litras pradeda kainuoti 10 eurų, o kai kuriose klimato kaitos paveiktose šalyse tai jau realybė, pokyčiai visuomenėje prasideda savaime. Išties galime pasidžiaugti, jog Lietuvoje yra nemažai aplinkosauginių iniciatyvų, teigiamų pokyčių, auga visuomenės sąmoningumas. Pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas jau yra įprastas dalykas, nors dar prieš 10 metų visuomenė rūšiavimui priešinosi, nesuvokė naudos.

Daugiau žmonių jau supranta, kad galima apsieiti ir be automobilio, daug kur galima nukeliauti ir dviračiu. Aišku, reikalinga atitinkama infrastruktūra, žalesnė aplinka, kad žmonės galėtų keisti savo įprastą elgseną. Tai yra procesas, kurį, deja, paspartina negatyvūs įvykiai.

JOLANTA: Neseniai Holivude sukurtas populiarus filmas „Nežiūrėk aukštyn“ , kuris yra tarsi aštri satyra apie mūsų požiūrį į klimato kaitos krizę. Filme mokslininkai šaukia, kad kometa tuoj nukris ir sunaikins žmoniją, tačiau valdžiai svarbiau rinkimai...  Kodėl mes tokie skeptiški, netoliaregiški, nepriimantys informacijos? Gal iš tų baimių ir nerimo išvaduotų geresnė psichinės sveikatos higiena, dažnesnis  apsilankymas pas psichologus, gal būtų mažiau įtampų visuomenėje?

RŪTA: Taip, Rytų Europos regionas, deja, vis dar paženklintas neigiamais psichinės sveikatos rodikliais: didelis savižudybių skaičius, alkoholio vartojimas, nemažėjantys depresijos rodikliai... Visa tai susiję su psichinės sveikatos sutrikimais. Kaip ir kitos postsovietinio bloko šalys, Lietuva pergyveno staigų šuolį iš vienos santvarkos į kitą, kai beveik viskas buvo draudžiama ir už viską baudžiama, į laisvę, kai viskas prieinama, važiuok kur nori, daryk ką nori, galimybės neribotos.

Anuomet ir psichinės ligos buvo stigmatizuojamos, kas gydydavosi, gaudavo tarsi nematomą šifrą, ir negalėdavo gauti geresnių darbų ar aukštesnių statusų visuomenėje. Tiesa ta, kad globalūs pokyčiai įvyko labai greitai, o tranzicija labai trumpa, žmonėms reikėjo labai greitai prisitaikyti prie modernaus pasaulio su visom naujom technologijom, socialiniais tinklais ir išmokti kitokio gyvenimo būdo.

Moksliniai tyrimai rodo, kad postsovietinio bloko šalių gyventojai, net kelios kartos, kuriems ši transformacija buvo labai sudėtinga, dažniau turėjo įvairių psichinių sutrikimų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Rytų Europoje vis dar turime prastą psichinės sveikatos statistiką. Dideli savižudybių, priklausomybių skaičiai, nes negatyvi patirtis persidavė iš kartos į kartą.

Galima tikėtis, kad ši situacija palengva keisis. Jei tik yra noras, pagalba yra pasiekiama kiekvienam. Tačiau nėra taip, kad užtektų tik nueiti pas psichologą. Problemos yra daug gilesnės, jos yra sisteminės, ir susijusios su ekonominiais, socialiniais veiksniais, pasąmonės dalykais, ta transformacija turi įvykti, gal dar po kelių kartų. Matome ir teigiamus pokyčius visuomenėje, besikeičiantį gyvenimo būdą, žmonės tampa sveikesni, rūpinasi savimi. Ir tai teikia vilties, kad viskas keičiasi į gera.

JOLANTA: Ačiū, gerbiama Rūta už įdomius atsakymus, verčiančius susimąstyti, pergalvoti daug dalykų. Norisi Jums palinkėti kuo didžiausios sėkmės Jūsų darbe, ir toliau gilinkitės į klimato kaitos temas, mums pasakokite naujoves.

RŪTA: Labai ačiū už pokalbį.

_______

Nuotraukos@Jolantos Beniušytės

Nuotraukos@Rūtos Karaliūnienės