Vaizdingame Minijos slėnyje įsikūrusiame miestelyje plačiai pasklidęs gandas apie nerimą keliančius vaiduoklius atsirado palyginti neseniai – maždaug sovietmečio pabaigoje. Gal apie 1985-1987 metus stotelėje laukiant autobuso iš Kartenos važiuoti į Klaipėdą, sustojo lengvasis automobilis, o iš jo išlipusios dvi jaunos moterys iškart paklausė – gal žinote, kur tas namas, kuriame vaidenasi? Įsikalbėjus pasirodė, kad jos gyvena visai kitoje Lietuvos pusėje, tačiau nežinia kokiu būdu gandas apie karteniškį vaiduoklį pasiekė ir jų ausis.

Tada tarp miestelio gyventojų gana gyvai sklandė kalbos, kad prie kalno šlaito pastatytame privačiame name kažkas vaidenasi. Dažnai vaidenasi. To namo gyventojai nebuvo linkę pernelyg plėstis į vaiduoklio ar bilduko daromas „iškadas“, tačiau iš jų reakcijos buvo galima suprasti – gyventi tame name tampa gana sudėtinga.

Prieš 30 ir daugiau metų Lietuvoje nebuvo interneto, netgi laidinius telefonus privačiai įsivesti galėjai gal bent porą metų pralaukęs eilėje, o popierinė spauda, griežtai kontroliuojama komunistų, apie vaiduoklius tikrai nerašydavo: kur čia pasiduosi visokioms nesąmonėms, kai oficiali „religija“ buvo visuotinis ateizmas, o visuomenė buvo verčiama „statyti ir kurti komunizmą“. Neoficiali, o tuo pačiu ir pati įdomiausia informacija dažniausiai ėjo iš lūpų į lūpas, o jos plitimo greitis ir mastas galėjo stebinti. Taip atsitiko ir su tuo Kartenos vaiduokliu, kai gando apie jį suviliotos dvi moterys atvyko net iš anos Lietuvos pusės. Tiesa, jos buvo ne vienintelės, lankiusios Karteną dėl to vaiduoklio. Kiek vėliau, jau nepriklausomybės laikais, apie karteniškių vaiduoklį retkarčiais parašydavo ir laisvę atgavusi spauda.  

Matyt, naujausiais laikais apskritai visoje Lietuvoje vaiduoklių pasirodymas – itin retas reiškinys. Ar teko kam nors pastaraisiais metais skaityti interneto portaluose apie mūsų šalyje naujai sušmėžavusius vaiduoklius? Sunku prisiminti, nors žiniasklaida beveik akimirksniu kimba ir platina bet kokią sensaciją. O gal vaiduoklių jau tiek daug, kad nebėra jokia sensacija? Vargu. Kiek dažniau pasirodo viena kita publikacija apie mums labiau girdėtus bildukus.

Kitą pasakojimą apie Kartenoje įvykusį visiškai realų susidūrimą su vaiduokliu teko išgirsti iš dviejų brolių, turėjusių, kaip sakoma, „auksines rankas“, žinomų miestelio meistrų statybininkų. Pagal jų pasakojimą, tai galėję įvykti apie 1975 metus, kai jiedu, dar jauni vaikinai, kelioms dienoms buvo pakviesti į statybinę talką Kartenos Alanto gatvėje. Alanto gatvė eina lygiagrečiai su Alanto upeliu, kuris Kartenoje kiek žemiau tilto įteka į Miniją.

Vaiduoklis pasirodė sename name, stovinčiame prie kalno šlaito. Namas vienu galu buvo atsuktas į šlaitą, kitu – gatvę. Broliai pasakojo, kad name ne taip seniai buvo miręs senukas, o likę jo artimieji norėjo savaip susitvarkyti, kažką viduje perplanuoti ar perstatyti. Darbavosi keliese, be brolių buvo pakviesti dar du vyrai, amžiumi daug vyresni. Baigus visus darbus, šeimininkai, kaip įprasta, atsidėkojo ir vakariene, o ant stalo atsirado ir degtinės buteliukas. Talkininkams ir šeimininkams tas buteliukas dėl galvos „apsinešimo“ nieko nereiškė, tai buvo įprastas, būtinas atributas darbo pabaigoje. Pasakotojai dievagojosi, kad tikrai nebuvo girti. Atsisveikinus ir jiems jau pasukus eiti namo, nuo namo keliuku kiek paėjus link gatvės, kažkuris iš vyrų dar atsisuko pažvelgti į sodybą. Ir staiga neįprastu, lyg nesavu balsu visus tyliai sustabdė ir liepė atsisukti į namą...

Jie visi, keturi skirtingo amžiaus vyrai, tame Alanto gatvės name regėjo TĄ PATĮ. Namo gale, pastogėje, buvo langas, kaip tik žiūrintis į gatvę. Kadangi buvo vasara, o darbuotis, tvarkytis teko ir toje pastogėje, per tą lango ertmę nuleisti ir pakelti įvairius daiktus, šeimininkai laikinai buvo išėmę jo rėmą. Vasaros vakaro prietemoje, pro prasidedančio kauptis rūko šydą, tame tamsiame lange jie VISI pamatė neaiškių kontūrų baltą lyg žmogaus figūrą, įžiūrėjo netgi veido bruožus, ta figūra akivaizdžiai žvelgė į juos. Ir tai nebuvo tik akimirkos įspūdis. Pasakotojai teigė, kad dėl tokio netikėtumo jie sustingę žvelgė į tą paslaptingą figūrą gal keletą minučių, ji neišnyko, tik šiek tiek pleveno ore. Paskui vyrai lėtai pasuko gatve link savo namų, bet keletą kartų atsigręžę vis dar įžvelgdavo tą paslaptingą žmogaus siluetą. Kas tai buvo? Mirusio senuko vėlė, dvasia, gal priekaištavusi, kad name naikinami jo buvimo pėdsakai? O gal savotiškas priekaištas dėl to, kad po mirties taip greit, nedaug palaukus, tvarkomasi ir kažkas keičiama jo visą amžių pragyventame būste? Istoriją pasakoję broliai tvirtino, kad abu tą dieną ne kartą lipo į tą namo pastogę, nešiojo įvairius daiktus. Nieko įtartino dieną jie ten nematė.

Ši istorija Kartenoje nepaplito. Taip atsitiko gal ir dėl to, kad šio vaiduoklio liudininkai buvo vyrai, o vyrai nelabai linkę pasakoti neįprastus, jiems nesuprantamus dalykus. Gal todėl, kad galėjo susilaukti įvertinimo, jog viskas „susivaideno“ jiems pakaušus, tai negi tikėsi girtuoklių tauškalais? Tačiau netikėti pasakojimu taip pat lyg ir nevalia: jie keturiese regėjo TĄ PATĮ.

Įvairių liudijimų apie vaiduoklius ir vaidenimus, vykusius Kartenos apylinkėse, yra užfiksavęs Kretingos muziejuje dirbantis istorikas Julius Kanarskas, puikus Žemaitijos istorijos žinovas. Jis yra aprašęs Kartenos seniūnijos Kalniškių apylinkėse dabar jau nykstantį, o anksčiau buvusį vieną didžiausių visoje apylinkėje Anužių kaimą. Kaimas įsikūręs kairiajame Alanto krante, tai yra kiek aukščiau Kartenos. Anužių kaimo senoliai muziejininkui buvo liudiję, kad jų kaime esančiame arimų lauke, turėjusiame Kapinių vardą, dažnai vaidendavosi. O prie Alanto esančioje šienaujamoje pievoje, vadinamoje Vaivorykšte, kažkada buvo nutikusi tokia istorija. Sykį į pievą naktį karvių patikrinti atėjusį vietinį gyventoją Narkų kažkas apmėtė strypais ir akmenimis. Paryčiais tas pats nutiko jo dukrai, ėjusiai karvių melžti. Stojus rytui ir gerai prašvitus vietovę apžiūrėjęs Narkus neradęs joje nei akmenų, nei strypų.

Anužių kaimo kaimynystėje buvo Tyralis – krūmokšniais apaugusios balotos pievos. Pasakojama, kad sykį gyventojo Juozo Norvaišos ūkyje darbavęsi linų mynėjai matę, kaip iš Tyralio su dideliu trenksmu išėjęs velnias ir nuėjęs į Tyro pelkę. Moterys labai išsigandusios, o kitą dieną jų veidai apteko skauduliais.

J. Kanarskas girdėjęs kaimiečių liudijimus, kad Anužių kaimo pakraštyje prie Alanto yra pora vadinamųjų Pilalių. Jie buvo laikomi piliakalniais ir apie juos žmonės pasakojo  įvairius padavimus. Atseit, slėnyje ties Alanto ir bevardžio upelio santaka išlikę mūriniai pilies rūsiai, į kuriuos galima įeiti pro retsykiais nuo Alanto pusės atsiveriančius geležinius vartus. Prie šios kalvelės upėje besimaudantiems kaimiečiams neretai dvyliktą valandą dienos vaidendavosi pabaisa, panaši į bjauriausią rupūžę ar vabalą.

Nuo senovės ir istorijų apie Kartenos apylinkėse nykstantį kaimą, vėl grįžus į miestelį, galėtų stebinti naujausios istorijos apie vaiduoklius ir bildukus.

Miestelio centre esančioje buvusioje karčiamoje (smuklėje) jau tik vasarą atostogauja buvusio smuklės savininko Juozo Miklovo palikuonys. Maždaug prieš dešimtmetį šiame sename smuklės pastate naktimis girdėjosi keisti bildesiai. Rytą nubudę ir apsižvalgę po namus, žmonės niekur nieko nepastebėdavę, kad būtų kas atsidūrę ne vietoje ar kas sujaukta. Gyventojai dar galvojo, kad kuriame kambaryje netyčia uždarė kokį priklydusį katiną ir tas galėjo kažką nuversti ar kitaip sukelti bildesį, bet nieko nebuvo...

Šiaip yra sakoma ir tikima, kad neramios dvasios pasilieka tuose namuose, kur nuo seno gyventa. Kiek žinoma, Kartenos smuklė statyta daugiau nei prieš 200 metų, ne kartą perstatyta, name gyveno daugelio kartų žmonės. Nežinia, ar kas nors tame name nepaliko kokių nesutvarkytų reikalų, nes bildukai blaškosi, daužosi, lyg norėdami išspręsti senus klausimus. Kita versija apie bildukus – kad dvasia paliko kūną staiga, netikėtai, todėl nesupranta, kad jai laikas išeiti. Iš čia – blaškymasis, dėmesio noras iš pašalinių žmonių.

Taip pat kalbama, kad bildukai pradeda reikštis tada, kai namuose gyvena jautrios sielos žmonės, kurie gali joms padėti arba kuriuos jie gali terorizuoti ir maitintis gyventojų energija. Taigi, labai prieštaringi dalykai.

Ir dar vienas atsitikimas, įvykęs ankstų rudens rytą 2017 ar 2018 metais. Tai pasakojo karteniškė, ponia Regina, sekmadienio rytą per miestelį ėjusi į autobusų stotelę. Rytas buvo gražus, ramus, ore baigė sklaidytis naktį susidaręs nedidelis rūkas. Nuo Kartenos mokyklos pusės praėjusi miestelio centre esantį skveriuką, moteris staiga pamatė nuo trijų koplytstulpių, kultūros namų ir senosios smuklės pastato pusės lėtai artėjančią balzganą žmogaus kontūrų figūrą. Iš netikėtumo ji sustojo, širdis apmirė. Sekmadienio rytas, aplink nė gyvos dūšios, o čia...

„Tai buvo visiškas netikėtumas. Tuo keliu ėjau šimtus kartų, įvairiu laiku – rytais ir vakarais, žiemą ir vasarą. Niekada gyvenime nebuvau susidūrusi su panašiais reginiais. Turėjau važiuoti į Klaipėdą, buvau numačiusi aplankyti draugę, paskui pasivaikščioti po miestą, gal nukakti ir prie jūros. Vienu žodžiu, neturėjau jokių stresų, priešingai, lydėjo gera nuotaika, laukė puikiai laiką praleisti suplanuotas sekmadienis. Tai, ką staiga pamačiau Kartenos gatvelėje, buvo absoliučiai tikra,“ – įsitikinusi ponia Regina.

Kas vyko toliau? Balzgana, lyg permatoma figūra kirto sankryžą, judėjo artyn moters, tačiau vėliau staiga ir vis greitėjančiai nuo jos suko dešinėn, į tą pusę, kur aukštų senų medžių pavėsyje pastatyti atminimo ženklai partizanams. Ta vieta, ta teritorija – tai buvusi miestelio ligoninė, kurioje pokario metais veikė stribų štabas. Kovotojai už nepriklausomybę buvo kankinami ir kalinami stovėjusio didelio medinio namo rūsyje. Atokiau nuo gatvės po didžiuliais medžiais buvo ganėtinai tamsu, moterį taip išgąsdinusi figūra ten pranyko, lyg ištirpo ore...

Kas tai? Buvusio Lietuvos partizano vėlė? Kieno dvasia, nerandanti ramybės, galėjo klajoti Kartenos gatvėmis ankstyvą rudens sekmadienio rytą? Ir apskritai – ar tai tik legenda, ar susidūrimas su realia tikrove? Nežinia, akivaizdus tik vienas faktas: Kartenoje kartas nuo karto vis atsiranda nauji pasakojimai apie vaiduoklius ir bildukus, su kuriais tenka susidurti šio miestelio gyventojams.

‍Nuotraukos@Jolantos Beniušytės archyvas. Fotografuota Klaipėdos rajone, Žvelsos upės apylinkėse 2021 metais.

Eugenijus Macius (1940–2021) – kino ir televizijos operatorius, fotomenininkas, palaidotas Palangoje.