Apie tai, kaip ir kur šiandien mokosi neregintys ir regos negalią turintys vaikai, su kokiomis problemomis ir iššūkiais tenka susidurti, kaip jiems sekasi integruotis į sveikųjų visuomenę, kalbamės su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ( LASS) prezidentu Pauliumi Kalveliu.

VAIDA JUTKONĖ: Šiemet naujieji mokslo metai Lietuvoje prasidėjo su daug diskusijų visuomenėje sukėlusiu įtraukiuoju ugdymu. Kaip mokyklos ir darželiai pasiruošė į bendrojo ugdymo klases integruoti vaikus su regos negalia?

PAULIUS KALVELIS:  Įtraukusis ugdymas visiems vaikams su negalia prasidėjo šiemet, tačiau turinčių regos negalią jis nepalietė, nes tokie vaikai bendrojo ugdymo mokyklose  turi galimybę mokytis jau nuo 1990-ųjų pradžios. Mūsų bendruomenei tai nėra didelis iššūkis, kalbu apie pedagogus, apie vaikus su regos negalia ir apie jų tėvus. 1993 metais buvo keičiamas švietimo įstatymas ir tėvams auginantiems vaikus su regos negalia, buvo suteikta galimybė apsispręsti, kur vaikai norėtų mokytis – ar dviejose mokyklose, skirtose vaikams su regos negalia (Kaune Prano Daunio centras, Vilniuje – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras), ar bendrojo ugdymo mokyklose, bendrose klasėse.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras yra ne mokykla, bet ir konsultacijų centras visai Lietuvai, konsultuojantis įtraukiojo ugdymo klausimais. Pavyzdžiui, jei kokiame Pasvalyje, Jonavoje ar Alytuje regos negalią turintis vaikas kartu su tėvais nusprendžia mokytis mokykloje arti namų, o ne Kaune ar Vilniuje, tuomet visą metodinę medžiagą Brailio raštu toji mokykla gauna iš mūsų centro.

Na ir lieka kompetencijų klausimas – ar yra mokytojų, kurie supranta Brailio raštą, bet ir čia nėra didelės bėdos. Technologijos nestovi vietoje, mes jau turime mašinėles su ekranais, rašančias Brailio raštu. Tuo pat metu tą patį tekstą ekrane galima skaityti mums jau įprastomis raidėmis.

Tad atsakant į jūsų klausimą – vaikams su regos negalia ir jų tėveliams ši rugsėjo pirmoji nebuvo kažkuo išskirtinė.

VAIDA: Ar jau yra žinoma, kiek regos negalią turinčių vaikų šiuos mokslo metus nusprendė pradėti bendrojo ugdymo mokyklose ir kiek jų mokosi tuose dvejuose centruose?

PAULIUS: Tikslaus skaičiaus nėra, tačiau jei žiūrėtume tendenciją, tai maždaug prieš 20 metų tuose dviejuose centruose Kaune ir Vilniuje mokėsi apie 160 mokinių su regos negalia, dabar – tik 65.  Skaičiai mažėja, nes ne visi tėvai nori, kad jų atžalos važiuotų mokytis į Vilnių ar Kauną, už kelių šimtų kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Bendruomenės stiprėja, mokytojų kompetencijos kyla ir įtraukusis ugdymas sėkmingai vyksta įprastose mokymo įstaigose.

VAIDA: Sakote, kad jau 30 metų regos negalią turintys vaikai gali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose ir ši integracija sėkmingai vyksta. Kaip jums sekėsi visus tuos metus ir kokių rezultatų pavyko pasiekti?

PAULIUS: Pastebime, kad su silpnaregiais vaikais problemų, galima sakyti, nėra. Šiuos vaikus mokytojai sodina į pirmuosius suolus, atspausdina jiems tekstus su padidintu šriftu, jie pilnai dalyvauja ugdymo procese. Iššūkių kyla su neregiais, bet ir čia gelbsti technologijos. Geografijos, istorijos žemėlapiai yra spausdinami Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre, jie yra siunčiami mokykloms. Metodinę medžiagą mokyklos gauna, na o visa kita priklauso nuo pačios mokyklos bendruomenės, geranoriškumo, kiek įstaiga yra pasiruošusi priimti tokius mokinius, kiek ji yra atvira.

Neramina tai, kad gal dėl tėvelių baimės, o gal bijo ir patys – neregintys ar regos negalią turintys vaikai nedalyvauja fizinio ugdymo pamokose. Tai yra labai blogai. Dažniausiai einama lengviausiu keliu – vaikai atleidžiami nuo šių pamokų. Visa ši situacija atsispindi sporto statistikoje. Matome, kad Europos, pasaulinėse sporto žaidynėse mūsų rezultatai nedžiuginantys.

VAIDA: Kaip reikėtų spręsti šią problemą? Kodėl per tiek metų šioje srityje nepasistūmėta į priekį?

PAULIUS: Ko gero, vieno atsakymo nėra. Turėtų būti kompleksinis požiūris. Daug kas priklauso nuo šeimos. Šeimoje turėtų būti kalbama apie judėjimo, sporto naudą. Esu pastebėjęs, kad jei regos negalią turintis vaikas auga šeimoje, kur abu tėvai yra matantys, tai jis yra gerokai „perglobojamas“, nes tėvai bijo ir saugo, mano, kad vaikas susižeis. Tai šią baimę reiktų peržengti ir gana aiškiai deklaruoti, kad judėjimas tai pirmiausia – sveikata.

Antras dėmuo – infrastruktūros pritaikymas. Norėtųsi pritaikytų sporto salių, persirengimo kambarių, specialaus inventoriaus. Na ir trečias dėmuo – kūno kultūros mokytojų kompetencija, noras įtraukti negalią turinčius vaikus į bendrus žaidimus, užduotis. O ką matome dabar? Mokytojo padėjėjas su nereginčiu vaiku paliekamas vienas, kai tuo tarpu visi kiti, pavyzdžiui, žaidžia krepšinį.

VAIDA: Ar Lietuvoje yra mokyklų, kurios šią problemą yra vienaip ar kitaip išsprendusios?

PAULIUS: Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes tokios statistikos nėra. Bet tikrai žinau, kad šios problemos nėra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre. Pavyzdžiui, aklųjų riedulio Lietuvos rinktinė, kuri yra pasauliniame elite, suformuota iš vaikų, kurie mokėsi šiame centre. Tenka pripažinti, kad įtraukusis ugdymas, žvelgiant per mūsų, nereginčių ar silpnaregių prizmę, buvo įgyvendintas visuose bendrojo ugdymo dalykuose, išskyrus fizinio ugdymo pamokas.

VAIDA: Prisimenant pirmuosius įtraukiojo ugdymo metus prieš tris dešimtis metų - kokie pokyčiai įvyko pačioje visuomenėje? Nepriklausomybės pradžioje juk neturėjome nieko – nei įstaigų pritaikytų žmonėms su negalia, nei tolerancijos kitokiems nei mes patys.

PAULIUS: Pokyčiai vyksta kasdien. Džiaugiuosi, kad jie vyksta į gerąją pusę. Prieš 30 metų neturėjome nei vadovėlių su padidintu šriftu, nei Brailio rašto knygų. Visi rūpesčiai guldavo ant tėvų pečių ir regos negalią turinčio vaiko ugdymo kokybė priklausė nuo to, kiek patys tėvai sugebėdavo rasti literatūros Brailio raštu, kiek pavykdavo bendradarbiauti su tuo pačiu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centru, kuris tada dar nebuvo kompetencijų centras. Keičiasi visuomenės požiūris. Gal iš pradžių mokytojui ir yra neįprasta dirbti su tokiu mokiniu, bet žiūrėk, praeina savaitė, kita, ir jis pamiršta, kad dirba su silpnaregiu, supranta, kad ši negalia yra tik buitinis nepatogumas.

VAIDA: Kaip prasideda nereginčio vaiko diena ir jo kelionė į mokyklą?

PAULIUS: Jei vaikas lanko tik pradinę klasę, dažniausiai jį į mokyklą veža tėveliai. Paaugus, kai tampa labiau savarankišku, mokosi į mokyklą eiti vienas. Jei yra neregys, mokyklą pasiekia padedant mobilumo specialistui arba asmeniniam asistentui. Tačiau kelionė į mokyklą tikrai nėra pats didžiausias vaiko su regos negalia išskirtinumas. Išskirtinumai prasideda jau pasiekus mokyklą – tokiems vaikams reikia Brailio rašto vadovėlių, žemėlapių su iškilumais ir pan.

VAIDA: Ar vaikams su regos negalia sudaromos sąlygos lengviau laikyti egzaminus?

PAULIUS: Laikome egzaminus kartu su visais kitais. Egzaminų turinys yra lygiai toks pats, kaip ir visiems.  Skirtumas tik toks, kad tokiems vaikams visos užduotys pateikiamos padidintu šriftu arba Brailio raštu. Ir prie egzaminų užduočių atlikimo laiko dar pridedama 15 proc. daugiau laiko, kad mokiniai spėtų įsigilinti, perskaityti užduotį.

VAIDA: Kaip manote, kodėl įtraukusis ugdymas Lietuvoje startavo tik šiemet? Mūsų kaimyninės šalys gerokai anksčiau įgyvendino šią reformą.

PAULIUS: Galiu kalbėti tik apie regos negalią turinčių vaikų įtraukųjį ugdymą. Tai prieš 30 metų, kai jis startavo, mes orientavomės ne į Baltijos šalių pavyzdį, bet domėjomės, kaip sekasi Vokietijai, Suomijai. Dabar pas mus yra panašus modelis kaip tose šalyse. Veikia kompetencijų centras (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras), kuris padeda bendrojo lavinimo mokykloms spęsti iškylančias problemas. Lietuva – nedidelė šalis, tad negalime kiekvienoje mokykloje turėti po vieną tiflopedagogą, po vieną kompiuterinio raštingumo pedagogą, kurie yra orientuoti tik į regos negalią.

VAIDA: Kokia situacija yra su tiflopedagogų regimu Lietuvoje? Ar yra poreikis šiems specialistams?

PAULIUS: Tiflopedagogų dabar Lietuvoje specialiai nerengia. Juos rengė pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Šiuo metu rengiami specialieji pedagogai, ir tas parengimas yra gerokai platesnis profesine prasme. Jei mokykloje kyla tiflopedagogo poreikis, tuomet mokytojas reikalingų kompetencijų įgyja tęstinėse studijose ir jau yra pasiruošęs dirbti su regos negalia turinčiais mokiniais. Įgyti tiflopedagogų kvalifikaciją galima ir Vilniaus, ir Šiaulių universitetuose, tęstinių studijų metu. Dar norėčiau pastebėti, kad gerėjant medicinai, mokslo pasiekimams žengiant į priekį, nereginčių vaikų Lietuvoje mažėja. Ir šiuo metu visoje Lietuvoje integruotai besimokančių neregių vaikų yra tik 9. Ir jiems mokyti pakanka ir vadovėlių, ir pedagogų.

VAIDA: Sakote, kad įtraukusis ugdymas su regos negalią turinčiais mokiniais Lietuvoje pakankamai sėkmingai įgyvendinamas jau tris dešimtmečius. O kaip yra su tolimesniu tokių moksleivių gyvenimu, tai yra, kaip jiems sekasi tęsti mokslus universitetuose, įsidarbinti, kopti karjeros laiptais?

PAULIUS: Visi atvejai yra individualūs. Patirtys skirtingos. Neišskiriu regos negalios iš kitų negalių. Kaip ir sveiki vaikai, taip ir silpnaregiai renkasi specialybes ir mokslus ten, kur jaučiasi esantys gabesni. Vieni pasuka į humanitarinius mokslus, kiti – į tiksliuosius.

Akivaizdu, kad ne visos specialybės mums yra prieinamos. Pavyzdžiui, silpnaregiai nesirenka būti vairuotojais, tačiau jie gali būti puikiais IT specialistais, medikais.

Žmonėms su negalia darbo vietos yra subsidijuojamos. Darbdaviai turi galimybę kreiptis dėl tikslinio subsidijavimo įrengiant darbo vietą darbuotojui su negalia. Silpnaregių darbuotojų daugėja viešosiose, biudžetinėse įstaigose. Žinau, kad tokie žmonės dirba Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kitose valstybinėse įstaigose.

VAIDA: Nuo įtraukiojo ugdymo persikelkime į visuomeninį gyvenimą, kuriame problemų yra, ko gero, daugiau. Viena iš tokių – šunų vedlių rengimas Lietuvoje. Ar  tiesa, kad šioje srityje mes smarkiai atsiliekame nuo Europos, kad ne į visas įstaigas neregiai su šunimis yra įleidžiami?

PAULIUS: Nuo šių metų sausio 1 dienos yra išleistas įstatymo pakeitimas, kuriuo vadovaujantis neregintis žmogus su šuniu vedliu privalo būti įleidžiamas į visas įstaigas. Dėl šunų-asistentų rengimo jūs esate visiškai teisi, Lietuva vienintelė iš visų ES šalių neturi šunų vedlių rengimo programos, ir šis faktas liūdina. Kasmet girdime vis tą patį – nėra pinigų. Tokio šuns apmokymas trunka apie dvejus metus. Orientacinė kaina nuo 15 – 20 tūkst. eurų. Lietuvoje yra kam ruošti šiuos keturkojus, tik viskas stringa Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos koridoriuose. Jau metus laiko teikiame konstruktyvius pasiūlymus, kaip būtų galima įgyvendinti šią programą. Deja, vis labiau akivaizdu, kad šios kadencijos politikai šunų vedlių klausimą linkę perduoti tiems, kurie laimės rinkimus.

VAIDA: Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos@LASS archyvas