Jūsų dėmesiui – dviejų mokslininkių pokalbis apie tai, kokia rūsti išgyvenimo mokykla yra karas, ir kaip rasti fizinių ir dvasinių  jėgų visa tai ištverti kartu būnant naudingu savo šaliai, užpultai rusiškųjų teroristų.

Pokalbio dalyvės - Klaipėdos universiteto (KU) Sveikatos mokslų fakulteto profesorė, Atvirojo universiteto Kyjive Garbės profesorė Ingrida Baranauskienė ir Kyjivo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Alla Kovalenko.

Alla Kovalenko, psichologijos mokslų daktarė, profesorė, Kyjivo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto Psichologijos fakulteto Socialinės psichologijos katedros profesorė. 2010–2023 metais buvo Socialinės psichologijos katedros vedėja. Mokslininkė yra parašiusi per 240 mokslinių ir mokslinių metodinių darbų. A. Kovalenko yra Socialinės psichologijos doktorantūros mokyklos vadovė, parengusi 21 mokslų kandidatą ir 3 filosofijos daktarus. Profesorė yra kelių mokslinių žurnalų redkolegijos narė.

Interviu prologas

Mus su kolege Alla sieja mokslinė veikla, atliekame bendrus tyrimus, esame septynių mokslinių straipsnių bendraautorės. Taip pat mus sieja moteriška draugystė.

Kartą pasiskundžiau savo draugei (ji yra profesionali psichologė), kad dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų įvykių man labai sunku, ir laukiau jos užuojautos.  Alla manęs nepaguodė – tiesiog atsiuntė tos dienos oro pavojaus signalų išklotinę. Ir visi mano kasdieniniai rūpesčiai nejučia išgaravo.

Tradiciškai prieš mokslo metų pradžią mūsų žiniasklaidoje pasirodo visokių pagraudenimų, kaip sunku vaikus išleisti į mokyklą, kokie prasti studentų bendrabučiai, kokios mažos pedagogų algos, kaip jų trūksta. Kokia prasta mūsų valdžia, ir kokie netikę jų sprendimai, ir kaip jie varo stresą vargšams mokiniams ir mokytojams. Yra mokyklų, kurios skundžiasi, kad teks priimti vaikus su negalia, ir kad tai – neįmanoma misija.  

Ukrainos pedagogai jau trečius metus gyvena ir dirba karo sąlygomis. Gal visiems bus vertinga paskaityti apie vienos profesorės gyvenimą karo metu, taip, kaip kad man buvo naudinga gauti oro pavojų išklotinę.

INGRIDA. Miela Alla, kokia buvo karo pradžia Jūsų šeimai? Kas labiausiai įsirėžė į atmintį?

ALLA. 2022 metų vasario 24 –osios ryte paskambino brolis. Jis paklausė, ar aš žinau, kad prasidėjo karas. Šis skambutis mane pažadino, aš nieko nežinojau. Žinoma, apie tolesnį miegą nebuvo nė kalbos. Tai buvo tikra netikrumo situacija klasikinėje versijoje. Gyvenu prie išvažiavimo iš Kyjivo į Žitomirą, vieno iš pagrindinių kelių, vedančių į vakarus. Kai pažiūrėjau pro langą, greitkelis buvo užkimštas mašinų. Jos beveik nejudėjo.

Pradėjo kaukti sirenos, įspėdamos apie bombardavimo pavojų, o visi medijų kanalai kvietė žmones slėptis priedangose. Su sūnumi surinkome „budintį lagaminą“, į kurį įsimetėme dokumentus, pinigų, vandens ir megztinius, nusileidome į savo namo rūsį. Bute liko tik katinas Baltazaras.

Rūsyje buvo šalta ir nejauku. Pirmosiomis dienomis oro pavojaus signalai kaukė nuolat, nes priešas veržėsi į priekį ir artėjo prie Kyjivo– tiek iš šiaurės, tiek ir iš vakarų. Gyvenu visai netoli Irpenio, Bučos, Gostomelio, todėl nuolat girdėjau stiprius šūvių ir sprogimų garsus.

Kaskart nusileidusi slėptis iš savo buto į rūsį matydavau, kaip kieme lieka vis mažiau mašinų. Ir kad vėl kažkas iš kaimynų susikrovė lagaminus į automobilį, ir paliko Kyjivą.

Mūsų name yra 350 butų, per pirmąsias karo dienas pastate liko tik apie 40 žmonių.

Kas bus toliau, kada ir kaip viskas baigsis? Nežinomybės situacija sukėlė paniką. Matydama, kiek daug žmonių  bando išvykti iš miesto, klausiau ir aš savęs – ką daryti? Pasitarę su sūnumi nusprendėme, jog išvyksime tik gręsiant realiai okupacijai. Nusprendėme, kad nenorime gyventi okupuoti. Bet po to aš persigalvojau, ir nusprendžiau, kad niekur nevažiuosiu, liksiu Kyjive, ir patirsiu viską, ką patirs mano miesto žmonės.  Mano 95 – erių metų mama visada sako: „Kas nutiks žmonėms, atsitiks ir mums“.

INGRIDA. Kas Jums teikė vilties šiuo sunkiu metu?

ALLA. Vilties teikė Ukrainos žmonės. rusijos prezidentui paskelbus apie taip vadinamą „specialią karinę operaciją“, mūsų miesto karinės registracijos ir įdarbinimo biurai dirbo visą parą dėl didelio savanorių skaičiaus – tiek buvo norinčių išeiti į frontą ar prisijungti prie teritorijos gynybos.

Kai tik sužinojau, kad prasidėjo karas, stresas pasireiškė kaip stiprus spaudimas krūtinėje, kuris nepraėjo. Skausmas aprimo, kai mūsų kaimynas, kariškis, pradėjęs rūpintis teritorine gynyba, paprašė name likusių moterų gaminti jiems maistą.

Mūsų namo moterims reikėjo pamaitinti apie 500 teritorinėje gynyboje kovojančių žmonių, todėl tai buvo rimtas iššūkis.

Likę kaimynai turėjo mažai maisto atsargų, mūsų mikrorajone parduotuvės nedirbo, maisto nebuvo galima pristatyti dėl sugadintų tiltų, mums pirmomis dienomis neatveždavo net duonos. Kaimynai buvo draugiški, dalijomės turimais maisto produktais, ir ruošėme maistą miesto gynėjams.

INGRIDA. Kaip kovojote su stresu, psichologine įtampa, stipriais išgyvenimais dėl karo?

ALLA. Kai tik pradedi daryti ką nors naudingo ir svarbaus kitiems, stresas sumenksta, skausmas  išeina. Iš karto pasijutau geriau.

Kelias dienas rūpinomės, kaip pagaminti maisto miesto gynėjams. Ir kaip tik tada, kai galvojome, iš kur gauti svogūnų, morkų, kopūstų, bulvių ir kitų produktų, paskambino draugė iš Ternopilio miesto.

Savo universitete su kitais kolegomis ji organizavo savanorių centrą, kuriame audė kamufliažinius tinklus, rinko rūbus ir maistą kariškiams ir pabėgėliams. Ji verkė ir prašė, kad tik Kyjivas laikytųsi. Atsakiau, kad laikomės, bet neturime kuo maitinti gynėjų.

Kitą dieną į mūsų kiemą atvažiavo mikroautobusas su daržovėmis, produktais ir jau paruoštu maistu - kibirais koldūnų, kopūstų suktinukų, lietinių ir baltos mišrainės. Pirmosiomis dienomis ėmėmės aprūpinti savo mikrorajono gynėjus maistu, vėliau mūsų iniciatyvą perėmė kaimyninė mokykla, kurios darbuotojai savo virtuvėje nemokamai gamino maistą 500 gynėjų.

Nuolat sulaukdavome draugų skambučių iš Vakarų Ukrainos. Visi buvo susirūpinę, su ašaromis ir maldomis Dievui prašė, kad tik Kyjivas išsilaikytų.

Kyjivas yra svarbus ir brangus miestas visiems Ukrainos gyventojams, netekę sostinės, prarastume  nepriklausomybę ir valstybingumą.

INGRIDA. O kaip Jūsų darbai universitete? Juk iki šiol Kyjive krenta rusų bombos, raketos...

ALLA. Prasidėjęs karas įprastą darbo ritmą pakoregavo iš esmės. Paskaitos laikinai buvo sustabdytos. Tačiau nuo balandžio mėnesio studijas atnaujinome ir užsiėmimus vedėme nuotoliu. Oro antskrydžių metu tie studentai, kurie buvo saugioje vietoje, toli nuo fronto linijos esančiame Ukrainos mieste ar kaime, ar pasitraukę į vieną iš Europos Sąjungos šalių, toliau mokėsi. Dėstytojai, kaip taisyklė, dirbo  ir antskrydžių metu, vildamiesi, kad jiems nieko neatsitiks.  

Yra buvę, kuomet prie studentų namų skriejančios raketos sukeldavo paniką, tada jų prašymu paskaitas atidėdavome kitam laikui. Oro antskrydžių metu užsiėmimus vesdavome koridoriuje, nes tikėjome dviejų sienų taisykle.

Kai mano paskaitos sutapdavo su sūnaus užsiėmimais  (jis taip pat universiteto dėstytojas), jis dirbo vonioje. Taip dirbame iki šios dienos. Esant ramesniems nuo bombardavimų periodams, organizuojamos paskaitos ir universiteto patalpose.

INGRIDA. Žinau, kad nuo karo veiksmų nukentėjo Jūsų gražieji istoriniai universiteto rūmai. Ar pavyko kažką atkurti?

ALLA. Keli universiteto padaliniai buvo priešo apgadinti. Viena iš raketų atskrido 2022 metų spalį į pačią Kyjivo širdį – Ševčenkos prospektą, tarp Raudonojo ir Geltonojo universiteto pastatų. Nukentėjo abeji rūmai ir universiteto biblioteka.

Dar nespėjus likviduoti pasekmių, 2022 m. gruodžio 31 d. netoli nuo mūsų Psichologijos fakulteto nukrito numušta raketa, dėl to mūsų fakultete išbyrėjo daugelis langų. Nukentėjo ir kiti universiteto pastatai bei sporto kompleksas.

Man buvo aišku, kad sausio 1 dieną turėsiu važiuoti į savo fakultetą ir padaryti viską, kad pastatas dar labiau nenukentėtų nuo šalčio.

Dekanas atidarė sąskaitą, į kurią pervedėme pinigus medžiagoms, kad galėtume uždengti išdaužtus langus.

Greitai buvo surinkta nemaža pinigų suma, kuri buvo panaudota  remontui. Sulaukėme pagalbos ir iš regioninių universiteto partnerių. Sausio 1-osios rytą ir kelias kitas dienas dėstytojai ir pagalbinis personalas dirbo, kad sutvarkytų numuštos raketos sprogimo padarinius.

INGRIDA. Kaip išgyvenote pirmąją karo žiemą?

ALLA. Sunkiai. Dar spalį, dėl priešų išpuolių prieš energetikos sistemos įmones prasidėjo problemos su elektros tiekimu. Tą žiemą buvo tokių laikotarpių, kai po tris dienas nebuvo nė elektros, nė vandens, nė šildymo. Po to miesto valdžia, siekdama sutaupyti, pradėjo taikyti elektros tiekimo grafikus. Ne visada Kyjivo vadovams dėl bombardavimo pasekmių, pavykdavo jų laikytis.

Buvo sunku, nes mūsų name, kaip ir daugelyje sostinės namų, naudojame elektrines virykles. Kartais ilgai gyvendavome be šilto maisto.

Restoranai, kavinės ir prekybos centrai tuo metu taip pat buvo uždaryti. Gyvenimas priverčia prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, ir visi pradėjo galvoti,  kaip įsigyti generatorius. Toks generatorius veikė mūsų kieme, galėjau nulipti laiptais iš 11 aukšto, įkrauti telefoną, užvirti virdulį. Tiesa, apie maisto gaminimą nebuvo nė kalbos. Ieškojome įvairių išeičių – spiritinę lempą naudojome arbatai ar kavai virti.

Daugelis mūsų studentų ir magistrantų, nors jiems ir buvo atidėta karinė tarnyba, išėjo į frontą kaip savanoriai. Yra žuvusiųjų, ir sužeistųjų. Nepaisant visko, kai kuriems magistrantams pavyko baigti studijas ir apginti magistro darbus.

Šiuo metu, po masinio Ukrainos apšaudymo 2024 rugpjūčio 26 d., mes vėl esame be elektros. Šviesa pasirodo su pertraukomis, spėjame įkrauti telefonus, ir elektra dingsta.

Bet dabar mes jau esame tam pasiruošę. Daugelis žmonių pirko įkrovimo stoteles (EcoFlow),  įkraunamas lempas, kad galėtų gyventi kuo labiau įprastą gyvenimą.

Aišku nelengva, kai dienomis ir naktimis nuolat esame atakuojami priešo raketų ir dronų. Pagal skelbiamų oro pavojų signalų išklotines galite spręsti, kokios neramios mūsų dienos ir naktys.

INGRIDA. Alla, ar galima priprasti prie karo?

ALLA. Žinoma, prisitaikiau prie karo ir toliau gyvenu bei dirbu. Bet nepripratau. Prisipažįstu, jog kiekvieną kartą kilus rimtam apšaudymui, vis dar išgyvenu baimę ir netikrumo jausmą. Nes tai kaip loterija, niekad nežinosi, kur šį kartą nuskris raketa.

Man labai padeda mezgimas virbalais. Kai man buvo aštuoneri metai, mama nuvedė į mezgimo būrelį. Taip mezgimas tapo mano hobiu, leidžiančiu pasiekti bent sąlyginę ramybę. Kai nesimiega šaltomis ir tamsiomis rudens ar žiemos naktimis, pasikabinu ant kaklo baterijomis įkraunamą šviestuvėlį ir darbuojuosi su virbalais.

Mezgu kariams, draugams, kartais savo darbus pasiūlau improvizuotam aukcionui, kurio metu surinktas lėšas pervedu į gynybos fondą.

Tampa lengviau, kai jauti tarptautinės bendruomenės palaikymą. Buvo labai sunku, kai JAV politikai sprendė – teikti Ukrainai karinę paramą ar ne. Sunku, kai yra ir Europos šalių, kurios nesupranta, kaip mums reikia karinės paramos.

Aš jau seniai sakau, nustokite remti pabėgėlius iš Ukrainos, jiems jau pakankamai europiečiai padėjo. Tegul sau gyvena savarankiškai, o jeigu nesugeba, tegul grįžta į tėvynę. Jų reikia ir armijai, ir šalies ekonomikai.

Geriau pabėgėliams skiriamas lėšas dovanokite mūsų armijai. Tik stipri Ukrainos armija gali priversti rusus pabaigti karą.  

INGRIDA. Ačiū už pokalbį, miela Alla. Linkiu, kad kuo greičiau sulauktumėte taikos, kad baigtųsi protu nesuvokiamas karas, kad nustotų žūti Tavo studentai ir kolegos, kad grįžtumėte į visavertį gyvenimą, kad kurtumėte gražią Ukrainą. Mums visiems linkiu niekada nepatirti to, ką dabar patiria Ukrainos žmonės.  Gražios, prasmingos mokslo metų pradžios. Nesakau, kad mūsų švietimo sistema neturi iššūkių. Jų yra. Bet esame laisvi juos spręsti.